Kalba mamos

[S02E14] Ieva Juodelytė: kiekvieną dieną mokausi priimti netobulumą

Kviečiu paklaidžioti po motinystės netobulumus ir įkvėpimus su penkių vaikų mama, menininke, kūrėja Ieva Juodelyte. Ievos vardą pamatysite internete paieškoję „Mummymoon“, „Zebra I can see“, „Motula“ prekinių ženklų, kuriuos ji įkūrė. O šiandien ji savo širdį ir laisvą laiką, kiek jo gali turėti mama, per keliolika metų į pasaulį paskui save pasikvietusi dar ir 5 sielas, atiduoda projektui „Women Are Poems“, apie kurį plačiau čia dar pakalbėsime.
Kviesti pokalbiui nepažįstamą žmogų man kaskart yra nuotykis, kurio pabaigos nežinau. Pokalbis apie tai, ką reiškia būti mama, visada prašosi nuogo atvirumo. Čia jo išgirsite gana daug. Bent jau man taip atrodo.
Pradėję nuo Ievos profesinio kelio, jos projektų, atžingsniavom prie tobulybės siekio ir lūkesčių, dūžtančių į šukes. Kartais labai aštrias. Prie klausimo „o kas aš esu?“, prie pilnatvės jausmo ir atsakymų, kurių galbūt net neieškai, bet jie susiranda. Prie nuovargio, prie gyvenimo kasdienybėje su 5 vaikais, prie gimdymų ligoninėje ir namuose.
Išsipildymas, rutina, gimdymai, nuovargis, bendravimo su suaugusiais troškulys – tai penki Ievos raktažodžiais, kurių sulaukiau prieš pokalbį. Visus juos paliesime.
Kviečiu klausyti.
Linkėjimai,Marija

[S02E13] IŠTRAUKA Elena Landsbergytė-Bukauskienė: motinystė gali būti labai vieniš

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį galite rasti Contribee platformoje. Tai mano padėka rėmėjams – kas antras pokalbis lieka tik paramos platformose. Ačiū!
Kviečiu į pasivaikščiojimą su dviejų vaikų – Uršulės ir Jurgio – mama, vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidente, tinklaraščio „Ir vėl sloga“ autore Elena Landsbergyte-Bukauskiene.
Eleną pokalbiui pakviesti planavau jau anksčiau, jos vardas nugulė mano kalbinti planuojamų moterų sąraše, tačiau kai ji IG pasidalino savo mintimis apie motinystės vienišumą, supratau, kad noriu pakalbinti ją dabar pat.
Šis pokalbis apie motinystės pradžią, lūkesčius ir realybę, apie baimę kažkam pasiguosti, kai būna sunku, liūdna, kai nesupranti savęs. Ir aštriai smeigiantį jausmą, kad... gal net ir neturi, kam apie tai pasakyti? Draugai, kurie neturi vaikų, nesupranta, o vyrui pasakyti gėda. Nes juk esi stipri moteris.
Dar apie kaltę, kai, rodos, turi tik šokinėti iš laimės, nes, na, labai laukei šio vaikelio, svajojai apie jį, tad tikėjaisi, kad būsi be proto laiminga ir tik truputį pavargusi mama, bet gaunasi kažkaip beveik atvirkščiai. Tai kaip čia yra? Kaip sugaudyti galus šituose absoliučiai naujuose jausmuose?
Kai kurioms šis laikotarpis būna trumpesnis, kai kurioms – ilgesnis. Kai kurios jį sukandę dantis pralaukiame viską paslėpusios po sauskelnių ir skalbinių krūvomis, kai kurios išsigandę, neiškentę ir nesulaukę pagerėjimo ieškome pagalbos. Elena suprato, kad pasikalbėti neturi su kuo, todėl pradėjo lankyti psichoterapiją, kuri padėjo susidėlioti taškus ant „i“. Ir nebebijoti kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi.
Socialinė atskirtis, kurioje užstringa dalis mamų su mažais vaikais, turi daugybę veidų. Vienas iš jų – vienišumas, kuris kartais persmelkia kiekvieną eilinės dienos akimirką. Galėtum juk eiti, daryti, veikti, dalyvauti, susitikti. Galėtum, bet kartais nėra tam jėgų. O kartais ir noro. Nes didžiausias troškimas neretai, po visos tos dienos rūpesčio kitu, mažu žmogumi, yra tiesiog valandėlė ramybės ir tylos. Net jeigu niekam (nebent tik tuščiam pascrollinimui) nėra jėgų. Juk būna, ar ne?
O tada, hm, lyg ir mėgaujiesi ta ramybe, bet lyg ir ilgiesi draugų, šurmulio, viso to, kas būdavo smagaus anksčiau (be vaikų), galimybės užeiti kur nori negalvojant apie tai, kaip čia reikės užsitempti tą vežimą, prikrautą krūvooom daiktų. Lyg ir supranti, kad normalu, jog atsiradus vaikams gyvenimas pasikeičia, bet vis tiek kartais ilgiesi ankstesnio laiko, ankstesnės savęs. O tada pasižiūri į vaiko akis ir jauti kaltę dėl to ilgesio, nes juk tavo rankose tai, apie ką svajojai, ko taip laukei. Et...
Elena sako, kad reikia tai išgedėti. Nes niekada nebus taip, kaip anksčiau. O jūs gedit? Jei taip, tai žinokit, kad su tuo jausmu gyvenančių mamų tikrai yra daugiau.
Bet ateina diena, kai supranti, priimi, kad viskas su tuo yra gerai. Viskas su manimi yra gerai. Ir su visais tais jausmais, kurie iš pradžių gal net ir gąsdino.
Bet tai auginanti, stiprinanti patirtis, atverianti pačias giliausias ir slapčiausias mūsų kerteles ir padedanti dar geriau pažinti save. Jei tik leidžiamės tų pokyčių vedami. O pokytis dažniausiai juk nėra lengva.
„Svarbiausia – neišsigąsti savęs ir savo jausmų“, – sako Elena.
Kalbėkime, mamos. Apie viską.
Linkėjimai,Marija

[S02E12] Renata Cikanaitė: motinystėje nėra tobulybės stotelės

„Kaltės jausmas dingo, kai perėjau dvi labai skirtingas stadijas – viena, kai tarsi save saugai, o kita – kai visą save atiduodi, ištirpsti vaikuose. Tada suvoki, kad iš tikrųjų nėra kažkokios tobulybės stotelės, į kurią atvažiuosi. Visada bus kažkas netobulo tame motinystės kelyje“, – sako dviejų vaikų mama, tėvystės koučerė Renata Cikanaitė.
Ir vėl kviečiu jus į miško maudynes. Kalbame su Renata, kuri, prieš 20 metų išvykusi į Paryžių, visai neseniai grįžo su vyru ir dviem vaikais gyvenimą kurti Lietuvoje. Kažkada buvusi finansų vadovė, šiandien Renata yra pasinėrusi į tėvystės temas, dirba koučere ir organizuoja seminarus, dirbtuves tėvams ir konferencijas „Tėvai ryšyje“. Paklausta, kas labiausiai padeda lengviau praplaukti per įvairiausius tėvystės iššūkius, sako, kad būtent ryšys.
Klausiau Renatos apie darželius ir mokyklas Briuselyje, kur augo jos vaikai, kodėl nusprendė grįžti ir ar nebuvo baisu leistis į šį nuotykį. O paklaususi, kas nutiko, kad visas jos gyvenimas šiandien sukasi aplink tėvystės temas, buvau pakviesta sugrįžti į Renatos vaikystę ir jos patirtis.
Kalbėjome apie jautrumą ir jo keliamus iššūkius, apie mokėjimą priimti kitą, kitokį, apie tai, kas buvo sudėtingiausia motinystės pradžioje, ir kodėl visgi vaikai buvo didžiausia jos gyvenimo dovana. Išlaisvinusi, suteikusi progą išgyventi vaikystę iš naujo, padėjusi priimti save tokią, kokia yra – „ypatingai jautrią“, kaip sako pati Renata. Ir, žinoma, apie netobulumo prisijaukinimą.
Jei gali ir nori prisidėti, kviečiu prisijungti prie būrio Patreon ir Contribee rėmėjų, kurie taip pat turi galimybę girdėti papildomus pokalbius, ir būti uždaros FB grupės nariais.
Ačiū tiems, kurie finansiškai ir visaip kitaip remiate, kad klausote ir dalinatės.
Į pokalbį su Renata atėjau nešina knyga „Geros žinios apie blogą elgesį“. Už galimybę pradžiuginti pašnekoves tariu AČIŪ Vagos leidyklai.
Kalbėkime, mamos.
Linkėjimai,Marija

[S02E11] IŠTRAUKA Ieva Driukienė. Apie kinų kalbą, mokymą namuose, 4 vaikus ir žindymą

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę rėmėjai Contribee platformoje.
Man visada labai smalsu sužinoti, kokie žmonės slepiasi už įvairių iniciatyvų ir idėjų. Googlinu numerius, kurie man skambina, googlinu ir apie žmones. Nieko nepadarysi, esu smalsi ir man tai patinka. Tas smalsumas mane dažnai atveda į labai įdomias pažintis. Tokio smalsumo vedama vieną dieną nuklydau į tinklaraštį „Dirbu mama“ paskaityti apie pykčio protrūkius ir atradau labai įdomią, įvairių idėjų pilnas kišenes besinešiojančią moterį, Ievą Driukienę ir nusprendžiau ją pakalbinti.
Ieva yra 4 vaikų mama, kinų kalbos ir kultūros specialistė, minėto tinklaraščio autorė, kuris gyvuoja jau apie 10 metų, La Leche lygos žindymo vadovė, o nuo praėjusio rudens dar ir su vyriausiu sūnumi įžengusi į tikrai gana naują Lietuvoje mokymosi namuose lauką. Apie visa tai ir pasišnekučiavome.
Ievos pasidalinimuose aš išgirdau daug ramybės ir jau išgvildentų atsakymų per prabėgusius 12 motinystės metų. Ievos vaikams yra 12 m., 10 m., 3,5 m. ir 1,5 m. Klausant 3 ar daugiau vaikų turinčias mamų man neretai susidaro įspūdis, kad joms viskas jau tarsi sviestu patepta su tuo vaikų auginimu. Nors Ieva dalinasi, kad su kiekvienu vaiku vis dar būna naujų, niekad nepatirtų etapų ir iššūkių, tačiau laikui bėgant jausmų, emocijų, bendravimo lygmuo darosi vis lengvesnis ir lengvesnis.
Kviečiu klausyti! Man laikas su Ieva tikrai neprailgo, tikiuosi, kad bus įdomu ir jums.
Ačiū VAGOS leidyklai už knygas, kurias galiu dovanoti savo pašnekovėms. Ieva išsirinko Josh Shipp knygą „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“.
AČIŪ už paramą!
Visą šį pokalbį galės išgirsti tik Patreon ir Contribee rėmėjai.
 
00:06:32: Kinų kalba – netikėtas posūkis, tapęs gyvenimo keliu
00:26:51: namų mokymas. Kaip ir kodėl?
00:52:00: žindymo kelionė auginant 4 vaikus, La Leche lyga, žindymo privalumai
01:19:20: tapsmas mama – koks jis?

[S02E10] Indrė Mažeikienė: būtina „legalizuoti“ persileidimo temą

Šįkart girdėsit mus su Indre tekšint per balas, kažkurioje vietoje mane šnabždančią apie medžio kamienu šliaužiančią sraigę (jų tądien buvo tiek daug, kad kai kur vaikštant reikėjo atidžiai dėti kojas), paukščių čiulbesį, kuris buvo toks malonus ausiai, jog pagalvojau, kad norėčiau visus pokalbius nuo šiol įrašinėti vaikštinėjant gamtoje.
Taigi, apie ką gi tas mūsų pokalbis. 
Apie netikėtą Indrės „Čiubo“ kepuryčių verslo pradžią, pasibeldusią į duris draugės ranka, apie dar labiau netikėtą Menjero sindromą, dėl kurio ji kaltina perfekcionizmą studijų metais ir norą būti geresne už gerą.
Apie persileidimą ir kokią ryškią žymę jis paliko Indrės gyvenime: nepasitikėjimą savimi, savo kūnu, kuris nesugebėjo išnešioti ir užauginti gyvybės, nepilnavertiškumo, nesėkmės jausmą. Indrė, vienoje kišenėje besinešdama Menjero sindromą, kitoje – persileidimą, jautėsi tarsi „iškritusi iš kokybiškų žmonių kategorijos“.
Tada ji tarsi suprato, kad suaugusiųjų gyvenimas, nėra toks, koks atrodė. Niekas mums nepasakoja apie nesėkmes. Ir kad ne visada v i s k ą galima pasiekti. Niekas mūsų neruošia nesėkmėms. Štai, mokykloje mums pasakoja tik apie tai, kaip išvengti nepageidaujamo nėštumo. O ką daryti, jei visą gyvenimą svajoji apie vaikus, atsakingai jiems ruošiesi, bet nepavyksta jų turėti?
Indrės noras – kad į besilaukiančias moteris būtų žiūrima kaip į žmogų su istorija, su praeitimi, kuri gali turėti labai daug įtakos jos nėštumui. O ne tik kaip į kūdikį nešiojantį kūną. Svarbų tiek, kiek svarbus kūdikis. Ir kad moterys kalbėtų, dalintųsi, ieškotų pagalbos, nenumotų ranka į taip stipriai gyvenimą galintį sudrebintį dalyką kaip persileidimas.
Šiame pokalbyje manęs girdėsite nedaug, todėl ir čia nedaugžodžiausiu, neperpasakosiu Indrės istorijos, kuria ji taip giliai ir atvirai dalinosi. Kviečiu klausytis.
O norinčius paremti tinklalaidę kviečiu tą padaryti Patreon arba Contribee platformoje. Rėmėjus ir pašnekoves kviečiu prisijungti prie uždaros grupės Facebook‘e, kur bandome suburti bendruomenę. Apie naujus pokalbius tai pat greičiausiai sužinosite sekdami „Kalba mamos“ Instagram‘e ar Facebook‘e.
Jei turit idėjų, ką galėtume nuveikti drauge, parašykite man!
Linkėjimai,Marija

[S02E09] Eglė ir Lina. Ką reiškia lauktis ir gimdyti, kai aplink tiek nežinomybės?

Pokalbis su psichologe Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir dula Lina Gabrijolavičiene, kurio centre – nėštumas ir gimdymas pandemijos akivaizdoje.
Eglė yra psichologė, dviejų dukrų mama, studijos „Natūrali motinystė“ bendraįkūrėja. Ji dirba su tėvais motinystės ir tėvystės temose, kurias mato kaip labai auginančią, keičiančią, daug atveriančią patirtį. Taip pat rašo, veda seminarus, konsultuoja ir padeda tėvams augti auginant savo vaikus.
Lina yra dula, padedanti besiruošiantiems gimdymui ir tėvystėje ieškoti orientyrų individualių konsultacijų, grupių ar paskaitų metu. Domisi gimdymo teorija ir praktika, o kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga dalyvauja projekte, tyrinėjančiame, kaip Lietuvos moterys vertina savo patirtis gimdant.
Klausydami mūsų pašnekesio turėkit omeny, kad jis įrašytas dar sausio 1-ąją, tačiau net ir klausant jo po 4 mėnesių man visgi susidarė įspūdis, kad niekas, apie ką kalbėjome, nepasenę ir vis dar neiškritę iš konteksto – mes vis dar su kaukėmis, vis dar daug nerimo ir nežinios, o moterys ir toliau laukiasi, gimdo virusui šnopojant į nugaras.
Eglė ir Lina dalinasi, kaip pasikeitė jų – psichologės ir dulos – darbas pandemijos metu, kokių naujų patirčių, minčių tie pokyčiai atnešė. Mudvi su Egle įrašinėjant pokalbį buvome paskutinių dienų, savaičių laukime, abiem šis nėštumas buvo antras, tad pasidalinome, kuo jis kitoks ir kokių atspalvių jam suteikė pandemija, ribojimai, negalėjimas matytis su artimaisiais, nerimas dėl susirgimo ir, galų gale, pačio gimdymo laukimas.
Eglė ir Lina dirba su moterimis, jas konsultuoja, prisideda savo žiniomis ir patirtimi prie jų ramesnio laukimo, tad jų įžvalgos man atrodo tikrai vertingos ir aprėpiančios įvairias patirtis.
Lina palietė labai įdomų „geros mergaitės“ gimdyme aspektą ir dalinosi mintimis apie tai, kas suteikia mums saugumo, pasitikėjimo savo kūnu ir kaip išmokti jo klausyti, jį suprasti.
Pabaigoje išgirsite Eglės ir Linos patarimus apie tai, kas gali padėti laukti gimdymo ramiau, labiau pasitikint savimi.
Ačiū, kad klausot. Norintys paremti tinklalaidę, tą padaryti galite Patreon (https://www.patreon.com/kalbamamos) arba Contribee (https://contribee.com/kalbamamos)
 
Linkėjimai,
Marija

[S02E08] Eglė Šilkonė: Vadovaujuosi šūkiu: „Naudok tai, ką turi. Ir daug kartų“

Jau kvepiant pavasariui kviečiu klausyti pokalbio su Egle Šilkone. Prieš motinystės atostogas Eglė dirbo su viešojo ir privataus sektoriaus projektais, o šiuo metu augina dvi dukrytes ir kuria tinklaraštį, tvaraus gyvenimo būdo vadovą „Vandenynai“. 
Jame Eglė dalinasi idėjomis, kaip kiekvienas iš mūsų galime tapti sąmoningais vartotojais: čia rasite patarimus, į ką atkreipti dėmesį renkantis aplinkai draugiškus skalbiklius, kosmetikos priemones ar tvarų verslą, įkvėpimus vertingiems įpročiams, įdomių faktų apie klimato krizę, kodėl ji kiekvienam iš mūsų turėtų rūpėti, ir dar daug kitokios įdomios informacijos.
Su Egle, visų pirma, ir norėjau pakalbėti apie tvarumą, kaip ir kada ji tuo susidomėjo, kokie konkretūs žingsniai prigijo jų šeimoje. Šiandien ji vadovaujasi šūkiu „naudok tai, ką turi, ir daug kartų“. Besiremdama juo Eglė antrajai dukrai nupirko vos vieną naują drabužį, nes viską, ko reikėjo, rado arba Vinted, arba priėmė iš draugių, arba buvo likę nuo pirmosios dukros.
Viena iš temų, kuria man įrašinėjant pokalbį su Egle ir laukiant dukros gimimo buvo labai smalsu pakalbėti, nes žinojau, kad ji turi patirties – tai daugkartinių sauskelnių naudojimas. Jei laukiantis pirmojo sūnaus prieš beveik penkerius metus į mano akiratį nebuvo pakliuvusi ši tema, šiandien matau, kad ji tampa vis populiaresnė: vyksta diskusijos, mamos vis dažniau dalinasi patirtimi ir ieško patarimų. 
Facebook‘e yra puiki grupė, kurioje renkasi šia tema besidomintys entuziastai ir smalsuoliai – „Daugkartinės sauskelnės. Pašnekesiai, patarimai ir idėjos tėveliams.“ Joje rasite daug įdomių pokalbių, kitų šeimų patirčių ir patarimų. Tad jei ši tema įdomi, tikrai verta ten įkišti nosį. Taip pat apačioje rasite ir keletą mūsų su Egle rekomendacijų, ką dar verta pasekti socialiniuose tinkluose. Būtų puiku, jei komentaruose tą sąrašą praplėstume visi kartu! :)
Žinoma, pakalbėjome ir apie motinystės kelionę. Ši tema pokalbyje suskambėjo tikrai jautria styga – Eglė pasidalino apie patirtą priešlaikinį gimdymą sulaukus 25-ių savaičių ir negalėjimą atsisveikinti su vaikeliu, ankstyvu persileidimu pasibaigusį antrąjį nėštumą ir baimę, lydėjusią kasdien net ir trečiojo, sėkmingo nėštumo, metu. Šiandien Eglė augina dvi dukras ir sako, kad jei ką ir galėtų patarti toms moterims, kurios patyrė kažką panašaus, tai patartų išbūti su vaikeliu tiek, kiek reikia, ir nebijoti kreiptis pagalbos, jei tik kyla abejonių.
Kadangi tema tikrai jautri, o žinau, kad šių pokalbių klausosi ir besilaukiančios mamos, apačioje rasite pokalbio chronologiją, kad galėtumėt klausyti tas dalis, kurias norisi.
Ačiū, kad klausot ir remiat.
Linkėjimai,Marija
******
Pokalbio eiga:
Pradžia – apie tvarumą ir trumpai apie tai, kokie sprendimai prigijo jų šeimoje.
00:13:43 – Eglės tapimo mama istorija: priešlaikinis gimdymas, ankstyvas persileidimas, neštumai
00:31:47 – kas Eglei padėjo po šių patirčių
00:37:25 – tvarumas motinystėje: žaislai, drabužiai, sauskelnės, vaiko priežiūra
01:00:50 – žaislai ir plastikas
01:06:55 – kelios rekomendacijos
 
IG: lapepa_boutique, mamalinauk, vandenynai.
Eglės minėta knyga Bea Johnson „Namai be atliekų“
Mano rekomendacija norintiems valgyti skaniai ir nešvaistyti maisto: Eat Guilt Free

[S02E07] IŠTRAUKA Apie hipnogimdymą su S. Valevičiene. Kaip išmokti nekovoti su skausmu?

Tai yra pokalbio ištrauka. Pilną pokalbį ir dvi S. Valevičienės meditacijas rasite „Kalba mamos“ Patreon puslapyje: https://www.patreon.com/kalbamamos
Kviečiu klausyti antrosios pokalbio su psichologe Sigita Valevičiene dalies, kurioje daug dėmesio skyrėme vyro vaidmeniui gimdymo metu, kalbėjome, ką konkrečiai jis gali daryti, kad nuimtų dalį naštos nuo moters ir taptų aktyviu padėjėju, dalyviu, o ne tik stebėtoju. Ypač intensyviausiu gimdymo metu.
Kalbėjome apie skausmo slenkstį, apie tai, kaip veikia moters smegenys gimdymo metu, kokie hormonai jo metu išsiskiria ir koks jų vaidmuo. Man atrodo, kad labai svarbu ir įdomu žinoti, kaip veikia mūsų kūnas. Kai ką, apie ką kalba Sigita, patyriau pirmojo, o kai ką – antrojo gimdymo metu, ir buvo ypatingai geras jausmas suprasti, kas su manimi ir mano kūnu vyksta. Ypač žinoti, kad viskas labai gerai, kai gimdymo pabaigoje sugebėdavau pasnausti tarp sąrėmių.
„Turėsite išmokti nekovoti su skausmu. Ir tai yra sunkiausias dalykas, kurį reikia padaryti. Tai didžiausias darbas – nesipriešinti. Nes jeigu priešinuosi, aš bijau, įsitempiu. Reikia leisti tai bangai ateiti iki manęs ir tą sąrėmį įsivaizduoti kaip kažką. Dėl to hipnogimdymai dirba su vaizdiniais, nes tada galime sąrėmį įsivaizduoti. Ir tada mūsų smegenys sako: „O, tai nėra skausmas, tai kažkokia banga, kažkoks karštis arba spalva, kuri su manimi vyksta.“
Taip pat Sigita pasidalino, kaip hipnogimdymas atsirado jos gyvenime ir kuo jis yra išskirtinis.
Kviečiu klausyti ir ačiū Patreon rėmėjams už paramą.
Visas šis pokalbis prieinamas tik „Kalba mamos“ Patreon kanale, tad, jei įdomu ir šiuo metu aktualu, kviečiu prisijungti prie rėmėjų bendruomenės.
Visus ankstesnius pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.
Nuotrauka Mildos Adomaitienės
Šilti linkėjimai,Marija

[S02E06] Sigita Valevičienė: Labai svarbu išmokti nuraminti savo kūną ir emocijas gimdymo metu

Šio pokalbio ypatingai kviečiu paklausyti visas, laukiančias gimdymo. Kalbame su psichologe, keturių vaikų mama, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene.
Nuo tinklalaidės pradžios praėjo beveik pusantrų metų, apsisuko visai nemažas ratas ir dalinuosi jau 23-iuoju pokalbiu. O pirmasis iš jų buvo būtent su Sigita. Pamenu, kaip skaitydama jos knygą radau daug ramybės ir supratimo, kad visa tai, ką jaučiu, ką išgyvenu tapusi mama, yra normalu. Mano žiniomis, knyga jau visur išpirkta, bet Sigitos svetainėje www.sigita.eu galite rasti elektroninę knygos versiją.
Pirmojo pokalbio metu kalbėjome apie tapsmą mama, apie naujus, niekada anksčiau nepatirtus jausmus, besikeičiančius poros santykius gimus vaikui, apie atlaidumą sau, pogimdyvinę depresiją ir kodėl ne vaistai, o santykis, draugės yra patys geriausi antidepresantai.
Kviečiu paklausyti, jei neklausėte, o šįkart su Sigita nusprendėme pakalbėti apie gimdymą ir pasiruošimą jam: ko bijome jo laukdamos? Kodėl svarbu nebėgti nuo nerimo, neignoruoti baimių, o pamėginti jas tiksliai įsivardyti ir suprasti, ką iš tiesų jaučiu?
Kas gali padėti nuraminti savo kūną ir emocijas gimdymo metu ir jaustis saugiai? Saugumas, anot Sigitos, yra vienas svarbiausių jausmų gimdymo metu, nes būtent nuo jo priklauso, kaip daug kas klostysis.
Kas yra skausmas ir kodėl svarbu, kad smegenys jo neieškotų, nelauktų? Ką galime padaryti, kad gimdymas, būdamas intensyvia patirtimi, netaptų kalnu, kurio nebegalime perlipti?
Sigita įvardins labai konkrečius, mažus žingsnelius, būdus, kaip galime padėti sau gimdymo metu, kad ta intensyvi patirtis mūsų neišgąsdintų ir nenublokštų. Ir kaip nepaskęsti savigraužoje ar liūdesyje, jei visgi gimdymas įvyko ne taip, kaip svajojome, tikėjomės, laukėme.
Taip pat iškart dalinuosi, jog šis pokalbis turės antrą dalį, kuri bus prieinama tik Patreon rėmėjams. Ir jis bus su priedu – dviem Sigitos įrašytomis meditacijomis. Antroje dalyje kalbėsime hipnogimdymą, kaip jis atsirado Sigitos kelyje, apie gimdymo metu veikiančius hormonus ir kodėl jie svarbūs, kokią atlieka funkciją, apie vyro vaidmenį ir kaip konkrečiai jis gali padėti moteriai gimdymo metu.
Jei šie pokalbiai atrodo prasmingi, kviečiu paremti tinklalaidę Patreon platformoje, kur pokalbius išgirsite pirmieji, o nuo šiol ten rasite ir papildomus epizodus. Ačiū!
Gero klausymo!
Marija
Nuotrauka Mildos Adomaitienės

[S02E05] Juliana ir Vilma. Apie dėkingumą ir meilę savo kūnui po gimdymo

Pokalbis su fotografe, trejų metų berniuko mama, Juliana Murašova ir viena iš jos projekto apie moters kūną heroje, trijų vaikų mama Vilma Mamniashvili Schvili, apie tai, jog kiekvienas randas, siūlė, strija pasakoja savo istoriją.
„Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą”, – sako Juliana.
Jau daugiau nei septynerius metus fotografe dirbanti Juliana dalijasi, kad nors ir anksčiau fotografuodavo šeimas, besilaukiančias moteris, kūdikius, tačiau pati tapusi mama į moters kūną pradėjo žiūrėti kiek kitaip. Kad ir koks stebuklingas būtų nėštumo laikas ir apskritai gyvybės atsiradimas, moters kūne dažnai tai palieka žymes: antsvorį, strijas, randus, pasikeitusią figūrą. Tai priimti, prie to priprasti ne visuomet lengva.
Kasdien ant kiekvieno kampo mus pasitinka reklamos, siūlančios panaikinti randus, greit ir lengvai numesti svorio, kuo greičiau sugrįžti į ankstesnes formas, „pasitaisyti“ krūtinę ir t.t. O kur dar visi klausimai apie tai, kiek priaugai kilogramų ir kiek iš jų „liko“. Lyg tai būtų svarbiausias su vaiko atėjimu į pasaulį susijęs klausimas...
Pačias įvairiausias patirtis Juliana išgirsta ir iš fotografuotis su šeimomis ar į kūdikio fotosesiją atvykusių moterų, kurios nori paslėpti tam tikras savo kūno vietas ar apskritai prašo jų nefotografuoti. Nes jaučiasi negražios. Juliana tada juokais klausia jų: „O kada jūs jau būsit sau graži? Kada galėsiu jus fotografuoti?“
Tokių pokalbių su moterimis ir asmeninės patirties paskatinta Juliana nusprendė pakviesti moteris nusifotografuoti ir papasakoti savo istorijas. Taip gimė projektas „Moters kūnas“, kuris Julianai atrodo kaip įvykdyta svarbiausia misija jos, kaip fotografės, karjeroje. Projekte dalyvavo 13 moterų, kurios pasidalino savo istorijomis. Visas jas galite rasti Julianos internetinėje svetainėje www.juliana.lt
Savo istorija pokalbio metu dalinasi ir Vilma, trijų vaikų mama. Jos istorijoje telpa patyčios jaunystėje dėl lieknumo ir profesionalaus sporto paliktos žymės kūne, natūralus gimdymas ir du cezariai, skyrybos, gimdymo patirtys 19-os ir 39-erių. Nors pirmą kartą išvydus iki tol lygią savo odą nusėtą mėlynomis strijomis verkė, šiandien Vilma tikina, kad yra laiminga, ir po rimtos širdies operacijos, kūno randai, pasikeitusi krūtinė jai atrodo kaip menkniekiai. „Svarbiausia, kad esu gyva, o krūtinė juk tam ir skirta – išmaitinti kūdikiui“, – sako ji.
Kviečiu klausyti.
O norinčius prisidėti prie tinklalaidės kviečiu užsukti į Patreon, kur jums priimtina suma galėsite paremti pokalbius ir išgirsti juos pirmieji.
Balčiausi linkėjimai tokią nuostabią žiemą!
Marija

[S02E04] Simonas Bendžius: Tapęs tėčiu atradau naują pasaulį

Kartu su artėjančių šv. Kalėdų sveikinimais ir šiltais linkėjimais siunčiu ir naują, smagų, jaukų pokalbį su trijų sūnų tėčiu Simonu Bendžiumi. Jis yra interneto dienraščio Bernardinai.lt redaktorius, buvęs LRT radijo žurnalistas.
Dabar jau net nepamenu, kaip ir kur Simoną pažinau, bet faktas, kad visų pirma dažnai teko jį girdėti klausant LRT radijo. Mane visuomet labai žavėjo jo sugebėjimas valdyti plunksną ir žodį, visai nejučia priverčiantis šypsotis, tai iškart perspėju, kad šio pokalbio metu vietomis tikrai buvo sudėtinga valdytis ir nesijuokti. Bet aš labai džiaugiuosi tokiu nuotaikingu pokalbiu, tikiuosi, kad jis ir jums šiek tiek praskaidrins šias dienas, jei tokių pragiedrulių ieškote. :)
O kalbėjome mes apie tapimą tėčiu, kokios gi jam atrodė tos vaiko priežiūros „atostogos“, kurias turėjo progą patirti gimus dvyniams, kaip jų šeimai sekasi gyventi karantino metu, kas padeda jiems su žmona nepaskęsti buityje ir nepamiršti vienas kito.
Simonas sako, kad viena svarbiausių santykių taisyklių yra į pirmą vietą statyti žmoną arba vyrą. Jo žodžiais tariant, jei tuo pačiu metu zyzia vaikas ir žmona arba vyras, tai aišku, kad reikia eiti prie žmonos ar vyro. Va taip va!
Taip pat Simonas dalinosi, kada jaučia tėvišką kaltę, ar yra griežtas tėtis, kodėl vaikams, jo nuomone, namuose reikia tėčio ir mamos, o ne draugo ir draugės, ir kodėl santuoka po 10-ies metų jam atrodo dar vertingesnė, o meilė žmonai stipresnė.
Apskritai šiame pokalbyje buvo pasakyta daug gražių ditirambų žmonai, santykiams, meilei ir gyvenimo prasmei auginant vaikus, bet kažkaip ne per saldžiai ir tikroviškai viskas man skambėjo, tai buvo ypač miela ir malonu klausytis.
Pabaigoje Simonas atvėrė ir specialiai tėčiams skirtą patarimų skrynelę. :)
Kviečiu klausytis ir paremti tinklalaidę Patreon platformoje, kurioje pokalbius rėmėjai išgirsta pirmieji. Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean, 15 min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.
Gedimino Šulco - Bernardinai.lt nuotrauka.
Šiltų, jaukių, viltingų artėjančių Kūčių ir šv. Kalėdų Jūsų šeimoms!
Marija

[S02E03] Agata Ramelienė: NaProTECHNOLOGIJA tapo mūsų raktu į sėkmingą pastojimą

Šįkart kviečiu virtualiai pasisvečiuoti Nyderlanduose. Kalbinu Agatą Ramelienę, kuri sutiko pasidalinti savo ir savo vyro tapimo tėvais kelione. Toje kelionėje telpa pusantrų metų laukimo, nerimo ir nevilties kada nors susilaukti vaikų.
Didelį vaidmenį šioje kelionėje vaidina NaProTECHNOLOGIJA, iššifravus, pilnas pavadinimas būtų „natūrali prokreacinė technologija“. Tai viena iš alternatyvų pagalbiniam apvaisinimui. Teko pastebėti, kad dažnai žmonės nebūna nieko apie tai girdėję, todėl pasinaudojau proga ir Agatos klausiau, kaip vyksta šis procesas, kokios gydytojų pagalbos jie su vyru sulaukė, kiek truko, kiek kainavo ir kokios buvo jų negalėjimo susilaukti vaikų priežastys.
Pamenu, kai Agata dar tinklalaidės gyvavimo pradžioje man parašė, kad klauso pokalbių ir kaip jie ją įkvepia. Aš mažumėlę nustebau, nes žinojau, kad Agata neturi vaikų, bet netrukus ji ir pasidalino apie didelį norą tapti mama, o kai visai neseniai ji pasidalino savo nuostabia gimdymo istorija, kurią tikrai būtų galima įtraukti į Romualdo Šemetos knygos „Gimdymas su šypsena“ priedus, supratau, kad būtinai turiu ją pakalbinti.
Šiandien Agata sūpuoja vos keleto mėnesių sūnų Matą ir nuoširdžiai dalinasi savo istorija norėdama įkvėpti kitas šeimas, susiduriančias su iššūkiais norint susilaukti vaikų.
Taip pat man labai įdomu buvo išgirsti apie gimdymo ir nėščiųjų priežiūros ypatumus Nyderlanduose, kur Agata gyvena su šeima. Turiu pripažinti, kad su baltu pavydu klausiau, kiek daug galimybių šioje šalyje turi moteris: gimdyti namuose, poliklinikoje, iš kurios, jei viskas gerai, išleidžia namo po keletos valandų (tą, beje, patyrė ir Agata) arba ligoninėje. Kaip atsižvelgiama į gimdyvės norus, jausmus, poreikius gimdymo metu, ir net galimybę savaitę po gimdymo namuose sulaukti padėjėjos, kuri gamina maistą, tvarko namus ir pamoko visko, kas gali būti svarbu šviežiai iškeptiems tėvams.
Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo paremiant pokalbius Contribee platformoje. Jau visai netrukus visus pokalbius galės išgirsti tik rėmėjai, o viešai prieinamas bus kas antras pokalbis. Tad jei pokalbiai jums įdomūs ir aktualūs, labai kviečiu jungtis į „Kalba mamos“ bendruomenę.
Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Ačiū už atsiliepimus, rekomendacijas ir įvairiausią paramą.
Kalbėkime, mamos!Linkėjimai,Marija