Kalba mamos

Apie motinystę ir pačius įvairiausius jos atspalvius kasdienybėje. Kuria Marija Keršanskienė.

Listen on:

  • Apple Podcasts
  • Google Podcasts
  • Podbean App
  • Spotify
[S02E03] Agata Ramelienė: NaProTECHNOLOGIJA tapo mūsų raktu į sėkmingą pastojimą

Wednesday Dec 02, 2020

Šįkart kviečiu virtualiai pasisvečiuoti Nyderlanduose. Kalbinu Agatą Ramelienę, kuri sutiko pasidalinti savo ir savo vyro tapimo tėvais kelione. Toje kelionėje telpa pusantrų metų laukimo, nerimo ir nevilties kada nors susilaukti vaikų. Didelį vaidmenį šioje kelionėje vaidina NaProTECHNOLOGIJA, iššifravus, pilnas pavadinimas būtų „natūrali prokreacinė technologija“. Tai viena iš alternatyvų pagalbiniam apvaisinimui. Teko pastebėti, kad dažnai žmonės nebūna nieko apie tai girdėję, todėl pasinaudojau proga ir Agatos klausiau, kaip vyksta šis procesas, kokios gydytojų pagalbos jie su vyru sulaukė, kiek truko, kiek kainavo ir kokios buvo jų negalėjimo susilaukti vaikų priežastys. Pamenu, kai Agata dar tinklalaidės gyvavimo pradžioje man parašė, kad klauso pokalbių ir kaip jie ją įkvepia. Aš mažumėlę nustebau, nes žinojau, kad Agata neturi vaikų, bet netrukus ji ir pasidalino apie didelį norą tapti mama, o kai visai neseniai ji pasidalino savo nuostabia gimdymo istorija, kurią tikrai būtų galima įtraukti į Romualdo Šemetos knygos „Gimdymas su šypsena“ priedus, supratau, kad būtinai turiu ją pakalbinti. Šiandien Agata sūpuoja vos keleto mėnesių sūnų Matą ir nuoširdžiai dalinasi savo istorija norėdama įkvėpti kitas šeimas, susiduriančias su iššūkiais norint susilaukti vaikų. Taip pat man labai įdomu buvo išgirsti apie gimdymo ir nėščiųjų priežiūros ypatumus Nyderlanduose, kur Agata gyvena su šeima. Turiu pripažinti, kad su baltu pavydu klausiau, kiek daug galimybių šioje šalyje turi moteris: gimdyti namuose, poliklinikoje, iš kurios, jei viskas gerai, išleidžia namo po keletos valandų (tą, beje, patyrė ir Agata) arba ligoninėje. Kaip atsižvelgiama į gimdyvės norus, jausmus, poreikius gimdymo metu, ir net galimybę savaitę po gimdymo namuose sulaukti padėjėjos, kuri gamina maistą, tvarko namus ir pamoko visko, kas gali būti svarbu šviežiai iškeptiems tėvams. Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo paremiant pokalbius Patreon platformoje. Jau visai netrukus visus pokalbius galės išgirsti tik Patreon rėmėjai, o viešai prieinamas bus kas antras pokalbis. Tad jei pokalbiai jums įdomūs ir aktualūs, labai kviečiu jungtis į „Kalba mamos“ bendruomenę. Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Ačiū už atsiliepimus, rekomendacijas ir įvairiausią paramą. Kalbėkime, mamos!Linkėjimai,Marija

[S02E02] Anželika Teresė. Jaučiau, kad vaikai į mano gyvenimą ateis pačiais įvairiausiais keliais

Tuesday Nov 03, 2020

Dalinuosi pokalbiu su Anželika Terese, gestų kalbos literatūros tyrėja, veganiškų saldumynų „Saldūs miškai“ kūrėja bei dviejų vaikų mama. Kalbame apie sprendimą įsivaikinti, apie mitus, iššūkius ir stebuklus, kuriuos patyrė šiame kelyje, apie antrojo vaiko laukimą bei koks yra Anželikos ir jos vyro santykių sėkmės bei tėvystės lengvumo receptas. „Man nebuvo baimės, kad kažko nemokėsiu, nes sau kėliau nedidelius lūkesčius. Nesiekiau būti tobula. Atrodo, žinai, kad jam jau čia geriau. Tarsi toks paglostymas viduje, kad jau yra geriau.“ Su Anželika susipažinome, berods, prieš penkerius metus, kai vienam žurnalui rengiau pokalbį su Gedvile, kurčia mergina. Anželika tuomet buvo tas žmogus, kuris padėjo mums susikalbėti – Gedvilei ji gestų kalba vertė mano klausimus, o man – Gedvilės atsakymus. Kai sutiko savo dabartinį vyrą, Anželika gana greitai su juo pasidalino, kad jaučia, jog vaikai į jos gyvenimą ateis įvairiausiais keliais ir ji nori tuos kelius atverti. Taigi, pirmas vaikas, vos šešių savaičių berniukas, į jų šeimą prieš dvejus metus atkeliavo iš vaikų globos namų. O prieš keletą mėnesių Anželika pagimdė dukrytę. „Pagal statusą mes buvome tik jo globėjai. Negali įvardyti, kad čia mano vaikas ir mes tikrai būsime kartu, nes tu to nežinai. Bet tiesiog, kai priglaudžiau prie krūtinės, atsisėdau, prisimenu, Nojus iškart užmigo. Mane apėmė jausmas, kad pagaliau mes visi kartu. Ir taip ramu pasidarė.“ Tad kalbame apie sprendimą įsivaikinti, ilgą, apie pusantrų metų trukusią kelionę iki tos dienos, kai oficialiai Nojus tapo jų sūnumi, apie pasiryžimą priimti vaiką iš įvairiausių priklausomybių turinčios šeimos, apie globėjams ir norintiems įsivaikinti skirtus kursus, apie mitus ir apie tai, ko išmokė šie dveji buvimo tėvais metai. Jei apie „Kalba mamos“ tinklalaidę sužinojote visai neseniai, kviečiu paklausyti ir anksčiau įrašytų pokalbių. Juos galite rasti Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir įvairiose kitose tinklalaidžių platformose. Prie pokalbių prisidėti galite Patreon.com/kalbamamos. Ačiū! Pokalbis įrašytas VU radijo stotyje START FM. Gero klausymo! Šilčiausi linkėjimai,Marija

[S02E01] Monika Tekutienė: persileidimas buvo didžiausias mano gyvenimo išbandymas

Saturday Sep 26, 2020

Pirmasis naujojo sezono pokalbis su Monika Tekutiene. Monika yra pradinių klasių mokytoja, šiuo metu auginanti trejų metų dukrytę ir pusantrų metų sūnų bei studijuojanti Dailės terapijos magistrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Šios studijos ir asmeninė Monikos patirtis paskatino organizuoti užsiėmimus su dailės terapijos elementais persileidimą patyrusioms moterims. Spalio pradžioje prasidėsiantys užsiėmimai vyksta jau antrą kartą ir Monika dalijasi, jog būtent sėkmingas pirmasis kartas, moterų pasidalinimai, padėkos ir patirtys paskatino juos tęsti. Labiausiai Moniką nustebino tai, jog pagalbos ieško net moterys, persileidimą patyrusios prieš 10 ar 12 metų. Kalbėti šia tema ją paskatino suvokimas, jog nelabai yra pagalbos, daug moterų pasirenka apie tai nutylėti ir skausmą pasilikti sau, jį užgniaužti. 2019 m. atliktas tyrimas atskleidė, jog net 95 proc. moterų, patyrusių persileidimą, nesulaukia jokios psichologinės pagalbos. Monika sako, kad vaikelio netektis jai buvo didžiausias išbandymas gyvenime, pirma didžiulė „nesėkmė“, privertusi suabejoti net gyvenimo prasme ir tikėjimu, nes iki tol viskas, rodos, klostėsi tobulai. Tuos keletą mėnesių po persileidimo Monika įvardija kaip tikrą gedulą, iš kurio išbristi jai padėjo vyro parama ir psichoterapija, kurią tęsė ir netrukus pastojusi antrąjį kartą, nes nėštumas buvo kupinas nerimo ir baimės vėl prarasti kūdikį. Šiandien jauna moteris priima tai kaip gyvenimo patirtį ir iš visos širdies linki kiekvienai tai patyrusiai moteriai išgijimo, susitaikymo ir netgi dėkingumo jausmo, kuris ateina išgedėjus, išliūdėjus ir paleidus skaudžią patirtį. Kaip gali padėti terapija ir kokie dar galimi keliai išgijimui, su Monika ir kalbame. Taip pat man buvo smalsu, kaip Monikai sekasi auginti pametinukus, kokie didžiausi motinystės iššūkiai ir kaip juos įveikia, bei trumpai pakalbėjome apie jų šeimos sprendimą visai neseniai išsikraustyti iš Vilniaus ir kurti gyvenimą Anykščiuose. Kviečiu klausytis, dalintis mintimis ir tapti tinklalaidės rėmėjais Patreon. Būtent rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, ten dalinuosi jų kūrimo užkulisiais ir kviečiu prisidėti idėjomis. Pokalbis įrašytas Vilniaus universiteto radijo stotyje START FM. Tinklalaidės draugai: START FM, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK ir Marijos radijas. Kalbėkime, mamos Linkėjimai,Marija

[S01E17] Nida ir Asta: Būkime atidesni mamai po gimdymo

Tuesday Sep 01, 2020

Pokalbis su socialinio projekto „Nėštumo kalendorius“ kūrėja ir įvairių socialinių idėjų autore Nida Vildžiūnaitė bei fotografe Asta Petraitiene apie jų bendrą projektą „Mama mums rūpi“. Šio projekto tikslas – burti bendruomenę ir drąsinti žmones būti atidesniems mamai bei jos emocinei būsenai, ypač jautriu laikotarpiu po gimdymo. Kalbėjome apie gerąsias kitų šalių patirtis ir kaip kiekvienas iš mūsų galėtume būti atidesni mamai, kad ji nesijaustų vieniša jautriu ir ypatingu laikotarpiu po gimdymo. „Ši iniciatyva gimė iš poreikio paskatinti besilaukiančią ar neseniai pagimdžiusią moterį supančius artimus žmones – vyrą, mamą, sesę, anytą, draugus – jai padėti, palaikyti, pavaduoti buityje, ar tiesiog nuoširdžiai paklausti „Kaip tu jautiesi?“, – dalinasi projekto autorės. Prie projekto prisidėjo Depresijos gydymo centras, kuris parengė klausimyną, padedantį moteriai suprasti, ar jai reikalinga specialistų pagalba. Pirmasis žingsnis, anot projekto autorių, galėtų būti tokio klausimyno išdalinimas kiekvienai besilaukiančiai ar pagimdžiusiai mamai. Nida ir Asta taip pat pasidalino savo asmeninėmis patirtimis, ko joms trūko, kai tapo mamomis, apie bendravimo, artimo ryšio svarbą, visuomenės abejingumą ir apie drąsą leisti sau būti tokia mama, kokia nori būti. Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.  Tinklalaidės draugai:  START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK. Linkėjimai,Marija

[S01E16] Psichologės Eglė ir Beatričė: augti auginant

Friday Aug 07, 2020

Pokalbis su dviem mamomis psichologėmis Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir Beatriče Liutikaite, kuriančiomis tinklaraštį „Natūrali motinystė“ ir auginančiomis dvejų metukų mergaites. Kalbėjome apie tai, kas gi yra ta natūrali motinystė, tėvystė, kokiais principais jos vadovaujasi augindamos savo dukras, kurių gimtadienius, beje, skiria vos viena diena. Taip pat man buvo labai įdomu, kaip joms, kaip psichologijos mokslus baigusioms ir nuolat besigilinančioms į šią temą, sekasi žinias pritaikyti realybėje. Kuo tos žinios padėjo, o galbūt trukdė. Eglė ir Beatričė be tekstų, kuriais dalinasi, taip pat veda asmenines ir grupines psichologo konsultacijas, kuria seminarus įvairiomis temomis, tad buvo smalsu, kada dažniausiai mamos į jas kreipiasi ir kokios pagalbos ieško. Kadangi šios dvi mamos nuo studijų laikų yra draugės, negalėjome nepaliesti šios temos ir, panašu, kad draugystė tapus mamomis joms atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Su ne viena pašnekove esame kalbėję apie mamų draugystės svarbą gimus vaikui, kokia didelė dovana yra ta galimybė viskuo dalintis atvirai, tad buvo labai įdomu išgirsti šių dviejų mamų istoriją, kuri ir atvedė prie bendros, abiem svarbios veiklos. Taip pat kalbėjome apie nėštumą ir gimdymą, gimdymo skausmo baimę, traumas ir ką tapimas mama joms leido naujo atrasti savyje, o Eglė pasidalino, kuo skiriasi pirmo ir antro kūdikio laukimas. Šis pokalbis buvo įrašytas VU radijo studijoje START FM. Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės jums priimtina pinigų suma Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.  Tinklalaidės draugai:  START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK.

[S01E15] Jurgita Salinienė: Gyvenimas klausant širdies man dovanoja pilnatvės jausmą

Thursday Jul 09, 2020

Šįkart apie santykius, apie didelės šeimos šurmulį, džiaugsmus ir iššūkius, pilnatvės jausmą pasirinkus šeimos kelią kalbame su Jurgita Saliniene, septynių vaikų mama, katalikiškos pažinčių svetainės „Kitolink.lt“ įkūrėja, su vyru randančia laiko ne vienai savanorystei.   Gal iš pradžių skamba kiek paradoksaliai, bet apie savanorystę kalba pasisuko man paklausus apie tai, kaip jiems su vyru, auginant tokį būrį vaikų, pavyksta rasti laiko vienas kitam kaip sutuoktiniams. Jurgita dalijasi, kad jau 10 metų besitęsianti savanorystė „Šeimų universitete“ ir ruošiant sužadėtinių grupes santuokai yra tas laikas, kai jie gali pabūti kartu, pasikalbėti įvairiausiomis temomis su kitomis šeimomis, nupūsti dulkes nuo pamatų, ant kurių pastatyti jų santykiai, o taip pat rasti bendraminčių, įkvepiančių, padrąsinančių žmonių, kurie savo gyvenimu liudija, jog šeima yra jų pagrindas.   Pakalbėjome ir apie naujus – paauglystės – iššūkius jų šeimoje, apie tikėjimo, mamų bendruomenės svarbą Jurgitos motinystės kelionėje, ir apie tapsmą mama, mintis, laikant pirmagimę ant rankų, kai atrodė, kad viskas, gyvenimas dabar suksis tik aplink šį trapų žmogutį, kurį reikia apsaugoti, kuriuo reikia pasirūpinti. Šiandien Jurgita sako, kad kaip mama augo po truputį, nors troškimą ja būti jautė dar neturėdama vaikų.   „Pilnatvė – tai žodis, geriausiai atspindintis būseną, kurią patiri gyvendamas pagal savo širdį. Aš visada buvau rami, ta vidine, gilumine ramybe, kad mano vieta yra čia, dabar. Aš renkuosi būti su vaikais, su šeima, nes man yra gera.“   Kviečiu jungtis į Patreon rėmėjų gretas, prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir išgirsti pokalbį pirmiesiems.   Pokalbį, kaip ir visus kitus, rasite Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.   Nuotraukos autorė Raimonda Vyšnia (nuotraukoje trūksta mažiausios šeimos narės Marijos)   Ačiū už įvairiausią Jūsų paramą ir palaikymą.   Tinklalaidės draugai: Marijos radijas, START FM, Bernardinai.lt ir 15min KLAUSYK

[S01E14] Dovilė Šafranauskė: motinystei buvau pasiruošusi techniškai, bet ne moraliai

Saturday Jun 13, 2020

Šįkart kalbame su Dovile Šafranauske – dvynukių mergaičių mama, Lietuvoje skleidžiančia „Pagarbios tėvystės“ filosofiją, įkūrusia tinklaraštį pagarbitevyste.lt ir tinklalaidę, kurioje kalbina įvairius specialistus tėvams aktualiais klausimais ir gilinasi į tėvystės patirtis. Taip pat Dovilė yra baigusi Australijoje esantį „Jautraus miego konsultacijų institutą“ (angl. Institute of Sensitive Sleep Consulting) ir tėvams padeda rasti atsakymus į klausimus, kylančius apie kūdikių ir vaikų miegą.   Ilgai širdyje nešiotas noras tapti mama, pagalbinis apvaisinimas ir netikėta žinia lyg lietus iš giedro dangaus apie po širdimi nešiojamą ne vieną vaiką, bet dvynukes, o vėliau – ir 33-ąją nėštumo savaitę prasidėjęs gimdymas atnešė nemenką puokštę išbandymų į Dovilės ir jos vyro gyvenimą. Nors jie abu ruošėsi, dalyvavo kursuose, daug skaitė laukiant gimstančių mergaičių, bet sako, kad visose knygose rašė apie tai, ką reikia padaryti, nuveikti, kaip sutvarkyti namus. Į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais. Todėl šiandien Dovilei atrodo, kad motinystei ji buvo pasiruošusi techniškai, bet ne moraliai.   Kažin ar pakaktų abiejų rankų pirštų, jei norėtume išvardinti visas tėvystės filosofijas, apie kurias rašomos knygos ir rengiami įvairūs seminarai, tačiau Dovilė yra „Pagarbios tėvystės“ filosofijos atstovė ir lektorė, klausiau jos, kas gi yra ta pagarbi tėvystė, kaip ji atsirado jų šeimos gyvenime ir kaip principus, kuriais remiasi ši filosofija, pavyksta pritaikyti realybėje pačios Dovilės šeimoje. Kalbėjome apie pagarbą kūdikiui nuo pat gimimo, apie ribų reikšmę ir santykio kūrimą, jo išsaugojimą augant vaikams bei visų vaiko emocijų priėmimą, kas neretai būna nelengvas iššūkis.   Dovilė sako, kad tėvystės mokomės visą gyvenimą ir kad nėra vieno recepto – kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi pajausti, kas geriausia ir labiausiai tinka jų šeimai.   Pokalbis buvo įrašytas Marijos radijo studijoje Kaune. Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo Patreon platformoje: patreon.com/kalbamamos   Ačiū!   Šilti linkėjimai, Marija

[S01E13] Agnė Matulaitė. Priimti netobulumą

Sunday May 24, 2020

Pokalbis su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. 2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė. Kalbėjome apie trapią moters tapimo mama pradžią, apie naujo kūdikio ir naujos mamos gimimą ir kodėl sau keliame lubas siekiančius, neadekvačius reikalavimus. A. Matulaitė sako, kad tai – būtent 21 a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus. Labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą. Mokėjimas klysti ypač svarbus šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi. „Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė. Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui vaiko auginime, santykiams, kurie neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški gimus vaikui. Jei pamenate, pačiame pirmame šios tinklalaidės pokalbyje, kuris buvo su psichologe Sigita Valevičiene, kalbėjome, jog didesnė dalis porų gimus vaikui išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti neišsilakstyti į skirtingas puses ir įveikti iššūkius kartu, pabandyti geriau suprasti vienas kitą. Ji sako, kad realiau būtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir galvoti, kad klupsime, kažko nemokėsime, pyksimės ir taikysimės, o ne kad kažkaip stebuklingai tapsime neišskiriamais ir niekada nebesipyksime. Išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau. „Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų, bet ir savimi – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“ Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą. „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, – klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje. Jaukaus klausymo! Labai lauksiu jūsų minčių ir pasidalinimų. P.S. Džiugi žinia! Pradedame bendradarbiauti su naujienų portalu 15min.lt, tad netrukus jų platformoje KLAUSYK bus galima rasti visus pokalbius, o taip pat ir naujų pokalbių pristatymus 15min.lt. Kaip ir iki šiol, pokalbius pirmieji išgirs Patreon rėmėjai. Kviečiu tapti bendruomenės dalimi: https://www.patreon.com/kalbamamos Nuotraukos autorė Živilė Zimnickaitė

[S01E12] Vaida Survilė: Cerebrinis paralyžius nėra pabaiga

Monday May 11, 2020

„Praeina tam tikras laiko tarpas, viskas susiguli, ir supranti, kad tai nėra pabaiga“, – sako liepą trejų metų gimtadienį švęsiantį Igną su vyru auginanti Vaida. Dalinuosi dvyliktuoju pokalbiu, kuriame šįkart su Vaida Survile kalbame apie tai, ką reiškia išgirsti, jog tavo vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, ir kokia vaga toliau teka gyvenimas. Apie nežinomybę, į kurią įkrenti pačioje pradžioje, kai nieko apie ligą, kuria serga tavo vaikas, nesi girdėjusi. Apie būtinybę paleisti emocijas, sėkmingą pabėgimą nuo klausimo „kodėl man?“ ir ypatingai reikšmingus milimetro dydžio pasiekimus. Tema nelengva, bet kviečiu neišsigąsti, nors man pačiai reikėjo sukaupti drąsą ir parašyti Vaidai. Ją radau Instagram‘e. Ten ji pasakoja apie mažus, milimetro dydžio žingsnelius, kuriais sūnus ir visa jų šeima viltingai juda pirmyn. „Tai yra mūsų gyvenimas. Toks, koks yra. Ir mes jį gyvename geriausiai, kaip galime“, – sako Vaida. Klausydama jos aš darkart įsitikinau, kad ši tema iš tiesų yra aktuali kiekvienam žmogui, nes mes gyvename visuomenėje. Visi kartu. Vieni šalia kitų. Tik kalbėdamiesi ir nebijodami klausti galime sužinoti, kaip jaučiasi, kuo gyvena ir kokie yra neįgalių vaikų ir juos auginančių tėvų ar globėjų poreikiai. Nuoširdžiai dėkoju pirmiesiems Patreon rėmėjams – jūsų dėka gyvuoja ši tinklalaidė. Ačiū! Kviečiu prie kol kas dar visai nedidelės bendruomenės prisijungti ir kitus klausytojus, kuriems šie pokalbiai atrodo vertingi. Rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, o vėliau juos galima galima rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. O dabar kviečiu susipažinti su Vaida Survile, kuri su vyru augina cerebriniu paralyžiumi sergantį Igną.Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį. Kalbėkime, mamos! Linkėjimai,Marija

[S01E11] Milda Kukulskienė. Karantinas šeimoje – kaip pasirūpinti savo vidiniu pasauliu?

Tuesday Apr 21, 2020

„Labai svarbu rūpintis savo vidiniu pasauliu ir kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir nors mažais žingsniais, bet daryti tai, kas padeda šiek tiek nurimti, stabilizuoti save.“ Šįkart kalbinu psichologę,  tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorę Mildą Kukulskienę, kuri dalinasi patarimais, ką galime daryti, kad šiuo mums visiems daugiau ar mažiau keistu, neįprastu, įtemptu laiku, jaustumėmės geriau. Kaip neleisti nerimui ir įtampai užvaldyti mūsų minčių? Ar galime ką nors iš šio laikotarpio išmokti, labiau įvertinti tai, kas anksčiau atrodė įprasta? Kaip kalbėti apie šį laiką su vaikais? Kaip nereikalauti iš savęs, iš kitų per daug ir nekaupti savyje liūdnų, stingdančių minčių?    „Esu lygiai toks pat vertingas žmogus kaip ir mano vaikas, sutuoktinis. Net ir karantino metu esu vertas pertraukos.“   Kalbėjome ir apie tai, dėl ko abi jaučiamės dėkingos, kokias galimybes gali atverti šis keistas ir visiems neįprastas laikas. Kviečiu ir Jus pabandyti kiekvienos dienos pabaigoje pabandyti pagalvoti, kas gero nutiko, už ką galiu būti dėkinga, dėkingas.   Sudėtingi laikotarpiai gali sutelkti, užgrūdinti, paskatinti dar labiau įprasminti savo gyvenimą ir išsigryninti esminius, pačius svarbiausius dalykus.   „Turime būti atlaidūs sau“, – sako Milda. Nekaltinti savęs dėl to, kas nepavyksta padaryti, sukontroliuoti, nes visiems tai yra nauja realybė ir visi mokomės joje gyventi.   P.S. Pokalbio pabaigoje Jūsų laukia smagi darbo su vaikais namuose garsinė iliustracija :))   Likite sveiki!   Linkėjimai, Marija

[S01E10] Eglė Vaitkevičienė: Mane mama vadina 14 vaikų

Friday Apr 03, 2020

Dalinuosi jau dešimtuoju „Kalba mamos“ pokalbiu ir sveikinuosi po ilgesnės pertraukos, nes keletą savaičių savo dėmesį skyriau mūsų šeimos įmonei, kuri, kaip ir tikriausiai didelė dalis smulkaus verslo, šiuo metu patiria didelius iššūkius. Ir po netikėtai užsitęsusios viešnagės Lietuvoje pagaliau, prieš savaitę, grįžome namo. Kelionė buvo tikrai išskirtinė dėl visiems žinomos situacijos šiuo metu, bet sėkmingai kirtome trijų valstybių sienas, nors iki paskutinės minutės, kol persikėlėme keltu iš Talino į Helsinkį, 100 procentų negalėjome būti tikri, ar mums leis grįžti į namus. Bet nurimus įtampai, susidėliojus dienų, leidžiamų namuose, ritmui, pagaliau dalinuosi šviesiu, įkvepiančiu pokalbiu su moterimi, kurią mama vadina net 14 vaikų. Tai Eglė Vaitkevičienė. Svarsčiau, ar apskritai reikia, ar būtina tą paminėti, bet tik 3 iš tų 14 yra biologiniai Eglės ir jos vyro Rimvydo vaikai. Nes klausant šios moters, skaitant jos pasidalinimus socialiniuose tinkluose, kur labai rekomenduoju šią moterį susirasti, tas faktas apie biologinius vaikus tikrai patampa tokia nelabai reikšminga detale. Kaip jų šeima tapo tokia gausi, kaip kiekvienas iš vaikų rado vietą šių dviejų žmonių, be proto mylinčių gyvenimą, širdyse, kaip atrodo šios gausios šeimos kasdiena, kokios taisyklės yra esminės norint, kad gyventi po vienu stogu būtų gera? Kaip pastebėti kiekvieną, ir kaip nepamesti savęs? Kodėl ji šypteli ir ginčijasi, kai žmonės sako, kaip jai turėtų būti sunku? Prieš kviesdama klausytis pokalbio, kviečiu ir prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo. Tą galite padaryti jau ir Patreon.com, kur pokalbius rėmėjai išgirs patys pirmieji, taip pat ten kviesiu dalintis mintimis ir idėjomis ateities pokalbiams, siūlyti pašnekoves. Jei patogu, lieka atviras ir PayPal, ir Revolut. Ačiū visiems už bet kokią paramą ir ypač ačiū už tą atgalinį ryšį, Jūsų pasidalinimus ir mintis, padrąsinimus, padėkas. Ačiū! O dabar – pokalbis su Egle Vaitkevičiene. Kalbėkime, mamos. Linkėjimai,Marija

[S01E09] Viktorija Jankauskienė: Mano vaikas kitoks, bet jis nuostabus

Saturday Feb 29, 2020

„Baisiausia buvo tas vienišumo jausmas... Atrodo, kad tu vienas šitame pasaulyje su tokia bėda. Tau niekas nepadės, nepatars, nežinosi, ką daryti, sėdėsi namie užsidariusi, be darbo ir tiesiog sunyksi.“ Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su Viktorija Jankauskiene, kuri su vyru Rimvydu augina aštuonerių dukrą Simoną ir šešerių sūnų Dovydą, kuris turi Dauno sindromą. Šiame pokalbyje telpa tiek emocijų ir išgyvenimų, kad man ne kartą kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Viktorija sako, kad kitoks žmogus, kitoks vaikas gali būti ne problema, kliūtis, o galimybė ir nuostabus tų gyvenimo pamokų mokytojas, kurių nerasime nė vienoje mokyklos pamokoje ar universiteto paskaitoje. Anot jos, kai gimsta kitoks vaikas, supranti, kad negyveni cukraus vatoje, kurioje iki tol sėkmingai sau, rodos, gyvenai. Ši mama sugeba taip paprastai ir ramiai, be jokio patoso pasakyti, rodos, esminius dalykus. Labai džiaugiuosi galėjusi išgirsti jos pasidalinimą apie ypatingą kelionę, kuri prasidėjo savo viso likusio gyvenimo piešimu juodomis spalvomis ir dužimu į šipulius, o šiandien leidžia labai nuoširdžiai sakyti, kad laimė nuo chromosomų skaičiaus nepriklauso. Jei trūksta vieno vienintelio dalyko – žmogiškumo – viskas gali griūti. „Mūsų vaikas gimė iš meilės, tai joje turėtų ir užaugti“, – sako ji. Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį. Ačiū už įvairiausią jūsų paramą – tikrai labai džiugu, kad šie pokalbiai randa kelią į jūsų širdis. Jei norėtumėte paremti tinklalaidę finansiškai, tą labai paprastai galite padaryti Patreon platformoje. Ačiū! O dabar kviečiu susipažinti su Viktorija ir jos ypatinga kelione. Kalbėkime, mamos! Linkėjimai,Marija

Image

Esu Marija, 4-mečio Jono ir pusmetinukės Elzės mama. Šiuos pokalbius pradėjau kurti 2019 m. rugsėjį, kai sūnui buvo 2,5 metų, o aš jau buvau įgijusi kokių milijono valandų vaikšiojimo lauke su vežimėliu stažą, nes būtent ten sūnus miegodavo geriausiai :) Aš tuo metu klausydavau užsienietiškų tinklalaidžių apie motinystę ir buvau sužavėta, kaip moterys atvirai apie tai kalba. Vau! Ne aš viena taip jaučiuosi! Tas jausmas buvo nuostabus.

Ir vieną dieną, supratusi, kad nieko panašaus neturime Lietuvoje, pradėjau kalbinti mamas. Taip ir kalbamės jau dvejus metus apie tai, ką reiškia tapti, būti mama. Apie pačius įvairiausius jausmus ir patirtis, dovanojamas šios ypatingos kelionės.

Mamų atvirumas šiuose pokalbiuose man dovanoja ypatingą bendrystės jausmą. Kartais tam, kad nesijaustum vieniša, pakanka vienos draugės, su kuria galėtum pasidalinti tuo, kas guli ant širdies. O kartais pakanka paklausyti pokalbį su kita mama. Tad kviečiu klausyti, jei širdis banguoja kaip nerami jūra.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai, Marija

Visos teisės saugumos. Perpublikuoti informaciją be kūrėjų sutikimo griežtai draudžiama.

Podcast Powered By Podbean