Kalba mamos

[S03E05] IŠTRAUKA Vaiva Bertašiūtė. Kūnas po gimdymo – ką verta žinoti

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę Contribee rėmėjai.
Sveikam kūne – sveika siela, ar ne? Naujų metų pradžia – puikus laikas motyvaciniam pokalbiui apie tai, kodėl verta sportuoti ir rūpintis savo kūnu.
Kalbame su sertifikuota nėščiųjų ir moterų po gimdymo sporto trenere Vaiva Bertašiūte apie moters kūną po gimdymo.
Kaip jį pakeičia gimdymas? Kodėl svarbu rūpintis dubens dugno raumenimis taip pat, kaip rūpinamės pilvo presu norėdamos turėti sicks pack‘ą? Ar tikrai turint diastazę padėti gali tik operacija? Ar šlapimo nelaikymas – gimdymo kaina ir nuosprendis visam gyvenimui? Kada kėgelio pratimai reikalingi, o kada gali situaciją pabloginti?
Nors kūnas po gimdymo pasikeičia, tai dar nereiškia, kad jis negali būti stipresnis, nei bet kada anksčiau.
Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti pokalbį.
Kalbėkime mamos!
Linkėjimai,Marija

[S03E04] Milda Kukulskienė. Apie antrojo vaiko gimimą ir nuovargį tėvystėje

Kviečiu klausyti pašnekesio su psichologe, dviejų mergaičių mama, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autore Milda Kukulskiene. Su Milda kalbamės jau ne pirmą kartą, 2020 metų pavasarį esame įrašę pokalbį apie tai, kaip padėti sau siaučiant pandemijai, kuri į mūsų gyvenimą atnešė tiek daug nerimo ir chaoso. Jį rasite ČIA.
Šįkart Mildą pakviečiau pakalbėti apie antro vaiko atsiradimą šeimoje ir nuovargį tėvystėje, kuris, kaip sako Milda, auginant vaikus yra visiškai normalus. Normalu kasdien vakare jaustis pavargusia mama ar tėčiu, nes gyvenimas su vaikais yra labai intensyvus. Vis dėlto, yra tam tikri momentai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti pagalbos.
Man labai norėjosi pokalbio su Milda ne tik kaip su psichologe, bet – ir netgi labiau – kaip su dviejų vaikų mama. Ji dalinosi, kada jai buvo sudėtingiausias etapas augant dukrytėms, kurioms šiuo metu yra 6,5 ir 4,5 metų, kuo skyrėsi pirmo ir antro vaiko laukimas, lūkesčiai ir realybė, vaikų santykiai ir pykčiai bei kaip juos sprendžia savo šeimoje, kada stipriausiai smogia mamiškas kaltės jausmas, kas labiausiai nustebino ir ko išmokė pačios intensyviausios motinystės patirtys.
Prieš kviečiant klausyti pokalbio pasinaudosiu besibaigiančių metų proga ir padėkosiu visiems, kurie remiate tinklalaidę, kurie parašote, pasidalinate įspūdžiais perklausę pokalbius, kurie rekomenduojate juos kitiems – jaučiuosi labai dėkinga ir tikrai tai vertinu. Kartais viena palaikymo žinutė paskatina nesustoti ir kurti toliau. Todėl nuoširdžiai dėkoju ir linkiu jūsų šeimoms šviesių, jaukių Šv. Kalėdų ir viltingos naujų metų pradžios. Tegul jie atneša daugiau ramybės, pasitikėjimo, dėkingumo ir pastabumo geriems, gražiems dalykams, o sunkumai ir iššūkiai stiprina.
Šio pokalbio atspirties taškas man buvo Mildos įrašas Instagram'e, kurį paskaitysiu šio pokalbio pristatymo pabaigoje.
Kitas pokalbis bus skirtas tik rėmėjams Patreon‘e arba Contribee, tad kviečiu jungtis į rėmėjų būrį, jei norisi daugiau pokalbių.
Šį pokalbį remia pirmieji Lietuvoje pradėję ir jau septynerius metus Kaune riešutų kremus ir becukres chalvas gaminantys „Sviestas sviestuotas“, kurių nuolat galima rasti ir mūsų šeimos virtuvės spintelėje. Visada švieži, klasikinių skonių kremai ir originalios riešutų interpretacijos, net 12 skirtingų rūšių. Puikus pasirinkimas šeimoms, nuo pačio mažiausio iki didžiausio, kiekvienam, ieškančiam natūralaus ir maistingo užkandžio.
Už nuotrauką dėkoju Evgeniai Levin.
Kalbėkime, mamos.Marija

[S03E03] IŠTRAUKA Evelina Savickaitė-Kazlauskė: mažais žingsneliais pirmyn – ir tėvystėje, ir aplink pasaulį

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik Contribee rėmėjai.
Kviečiu pokalbiui apie psichologinį atsparumą su psichologe, meno psichoterapeute, dvynukų mama Evelina Savickaite-Kazlauske, kuri yra ir knygos „Kaktusas ar pienė“ autorė.
Koks yra atsparus žmogus? Ar galime išmokti tokiais būti? Kokį vaidmenį čia atlieka genai, o kiek galios keistis turime patys? Ar psichologiškai atsparūs tik ypatingų, neįtikėtinų istorijų herojai, o gal kiekvienas iš mūsų yra savaip stiprus ir norėdamas gali keltis vėl ir vėl iš naujo ir žengti pirmyn? Kodėl tiek daug kalbama apie mitybą, miegą, fizinį aktyvumą? Šie klausimai narstomi ir Evelinos knygoje, ir mūsų pokalbyje.
Dar kelios temos, kurias palietėme – tai Evelinos šeimos sprendimas po dešimties metų gyvenimo užsienyje sugrįžti į Lietuvą, to priežastys ir pirmieji įspūdžiai.
Taip pat klausiau, ką davė kelionė su tuomet dar tik būsimu vyru aplink pasaulį, trukusi pusantrų metų ir leidusi įkelti koją į 6 žemynus bei keliauti su 720 įvairiausių priemonių. O kuo ši kelionė panaši su motinyste?
Kviečiu klausyti ir dėkoju Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM, kur galim jaukiai, šiltai ir profesionaliai įrašinėti šiuos pokalbius.
Jau kurį laiką kas antrą pokalbį išgirsti turi galimybę tik rėmėjai, tad jei norisi daugiau turinio, kviečiu jungtis į rėmėjų būrį.
AČIŪ už paramą!
Linkėjimai,Marija

[S03E02] Aistė M. Grajauskaitė: vaikai, tėvai ir vizualioji kultūra – suderinama

Pokalbis su menotyrininke, kuratore ir vizualiųjų menų redaktore žurnale „Nemunas“ Aiste Marija Grajauskaite, kuriai parašiau iškart, kai perskaičiau jos straipsnį „Literatūroje ir mene“ pavadintą „Mūsų vaikai, gėda ir lietuviški muziejai“.
Aistė mano, jog „Lietuvoje muziejai pamiršo, kad parodų ekspozicijos turėtų būti sukurtos atsižvelgiant į kelis dėmenis. Svarbi ne tik puiki, suaugusiųjų akims graži parodų architektūra, bet ir puikiai sukurta edukacinė programa vaikams. Jei parodos neišlaiko šio balanso, tuomet kyla klausimas, kaip galime norėti, kad meninės edukacijos nepatyrę vaikai pernakt taptų dvidešimtmečiais meno mylėtojais ir žinovais?..“
Sakote, vaikai nemėgsta muziejų? Klausiate, kaip juos sudominti? Kodėl verta juos ten vestis? Būtent apie tai ir kalbėsime su Aiste, dešimt metų dirbančia su muziejais ir galerijomis.
Pirmieji jos motinystės metai prabėgo Nyderlanduose, o patirtimi apie lankymąsi meno erdvėse su vaikais ji gali pasidalinti iš įvairių šalių. Kuo ta patirtis kitokia, nei Lietuvoje? Ką galime padaryti, kad ir pas mus į vaiką muziejuje būtų žiūrima kaip į įprastą lankytoją, o ne kaip į naštą, trukdį, o kartais net ir visai nepageidaujamą svečią?
Aistė pasidalino mintimis, ką galėtų padaryti Lietuvos muziejai ir galerijos, o ką – tėvai, kad vaikams pažinti meną būtų gera ir įdomu, kad visi galėtume sugyventi po viena saule prie to paties paveikslo.
Aistės patarimas tėvams – padaryti namų darbus ir atsipalaiduoti: „Eiti į muziejų nebūtinai kaip į šventę, bet ir ne kaip į darbą. Priimti jį natūraliai. Tai yra natūrali erdvė, kurioje mes visi turime jaustis gerai.“
Kviečiu klausytis ir tapti rėmėjais Patreon ar Contribee, kur turėsite galimybę klausyti papildomus pokalbius, skirtus tik rėmėjams. Ačiū!
Pokalbis įrašytas VU radijo stotyje START FM, kurios klaustyti galite radijo bangomis 94.2 Vilniuje.
Nuotraukos autorė Eglė Juzumas.
Gero klausymo!Linkėjimai,Marija

[S03E01] Barbora Jarašūnė. Valgyti negalima susilaikyti. Kur dėti kablelį žindančiai mamai?

Tai pirmoji pokalbio dalis. Visą pokalbį girdėti gali Contribee rėmėjai.
Pokalbis su gydytoja dietologe, sertifikuota žindymo konsultante, dviejų vaikų mama Barbora Jarašūne.Jei tinklalaidę atradote tik dabar, kviečiu pasidairyti praėjusių dvejų metų pokalbių archyve, kuriame rasite nuoširdžių pokalbių pačiomis įvairiausiomis temomis. Jau kuris laikas Patreono ir Contribee rėmėjai gali girdėti papildomus pokalbius, tad jei norisi daugiau turinio, kviečiu jungtis prie rėmėjų būrio ir tapti „Kalba mamos“ bendruomenės dalimi. Ačiū už paramą!
Su Barbora kalbame apie mamos pieno naudą kūdikiui, trumpai ir apie tai, kaip tas pienas pasigamina, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria žindančios mamos, koks maistas gali padėti greičiau atsistatyti moters organizmui po nėštumo ir gimdymo. Barbora dalinasi patarimais, kokius maisto produktus reikėtų riboti ir nuo ko pradėti, jei tėvai įtaria, kad mažylis netoleruoja kokių nors maisto produktų.
Tikriausiai visi esame girdėję daug įvairiausių mitų apie žindymą, tad su Barbora palietėme ir keletą iš jų, o gražiausia šiame pokalbyje man Barboros šiltas balsas ir rūpestis, kad mamos ne kuo daugiau maisto produktų atsisakytų, o kaip tik valgytų kuo įvairesnį ir vertingesnį maistą.
Man labai patiko, kad Barbora taip išsamiai atsakė į klausimą apie kofeino vartojimą žindant, nes iki šiol visur mano matyta informacija šiuo klausimu dažniausiai būdavo paviršutiniška, tiesiog išversta iš užsienio populiarios literatūros, pernelyg nesigilinant net apie kokią kavą kalbama. Taigi sužinosit, kaip paruošta kava turi mažiausiai ir daugiausiai kofeino? Koks jo suvartojamas kiekis yra saugus? Kiek kofeino patenka į mamos pieną? Ši informacija, tikiu, padės kiekvienai mamai savarankiškai priimti sprendimą dėl išgeriamo kavos kiekio.
Pokalbis labai išsamus ir ilgas, todėl padalinau jį į dvi dalis. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik rėmėjai Patreon'e arba Contribee. Apie ką joje kalbėjome, galit sužinoti paskaitę pokalbio chronologiją apačioje.
Šį pokalbį remia pirmieji Lietuvoje pradėję ir jau septynerius metus Kaune riešutų kremus ir becukres chalvas gaminantys „Sviestas sviestuotas“. Visada švieži, klasikinių skonių kremai ir originalios riešutų interpretacijos, pavyzdžiui, lazdynų ir anakardžių, aguoninis, karijų ir datulių, su cinamonu ir razinomis – net 12 skirtingų rūšių. Be jokios abejonės, riešutų kremas – puikus pasirinkimas šeimoms, nuo pačio mažiausio iki didžiausio, kiekvienam, ieškančiam natūralaus ir maistingo užkandžio.
Visą produkciją rasite www.sviestassviestuotas.lt, o spalio mėnesį su kodu „kalbamamos“ įsigyti galėsite su 10% nuolaida. Skanaus!
00:03:57 – medicinos, dietologijos mokslai ir žindymas – kaip šie keliai susitiko?00:10:25 – Barboros žindymo patirtis00:13:11 – dažniausi žindančių mamų iššūkiai00:15:56 – koks maistas gali padėti moters organizmui ir kūnui atsistatyti po nėštumo ir gimdymo?00:31:03 – kokių maisto produktų rekomenduojama vengti norint maitintis sveikai?00:43:14 – maistas, mamos pienas ir kūdikio virškinimo bėdos. Kokios gali būti priežastys? Kokie sprendimai?00:54:36 – kada ir kokius tyrimus verta daryti?00:57:42 – ar mamai trūksta pieno?  01:06:08 – ar yra mamos pieno gamybą skatinančių maisto produktų?01:16:51 – mamos pieno vertė01:23:55 – kofeinas žindant01:36:16 – kaip gaminasi mamos pienas?
Gero klausymo :)
Linkėjimai, Marija

[S02E15] IŠTRAUKA Marina Pukelienė: apie aukso viduriuko paieškas motinystėje ir gimdyvių teises Lietuvoje

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę rėmėjai Patreon ir Contribee platformose.
Štai ir išaušo paskutiniojo šio sezono pokalbio valanda! Rugsėjo 17 dieną „Kalba mamos“ švenčia savo antrajį gimtadienį – būtent tą dieną pasirodė pirmasis pokalbis su psichologe Sigita Valevičiene. Prabėgo dveji metai, kuriuose sutilpo 32 pokalbiai pačiomis įvairiausiomis temomis su mamomis ir kol kas tik su vienu tėčiu, bet naujame sezone pasižadu tėčius pokalbiui kviesti dažniau, nes manau, kad jie tikrai turi, kuo pasidalinti, ir kol nėra tėčių podcast‘o (nors tauta vis dar laukia „Tėčio užrašų“ sugrįžimo), jaučiu pareigą prisidėti ir prie jų patirčių įgarsinimo. Tad, tėčiai, parašykit man, jei norit pasidalinti savo patirtimi!
O tie, kas galbūt šią tinklalaidę atradote tik dabar, labai kviečiu pasidairyti pokalbių archyve, nes per dvejus metus prikalbėta tikrai nemažai.
Antrojo sezono pabaigos proga noriu padėkoti visiems, kurie klausote, remiate Patreon ar Contribee platformose, reaguojate, dalinatės savo įžvalgomis ir rekomenduojate pokalbius klausyti kitiems tėvams. Labai vertinu tą grįžtamąjį ryšį, kurio sulaukiu, nes kai sukurtus pokalbius paleidžiu į neaprėpiamas interneto platybes, nuostabu matyti, sužinoti, kad jie pasiekia ir paliečia žmones.
Kadangi sąrašas žmonių, kuriuos norėčiau pakalbinti vis ilgėja, todėl pilnomis kišenėmis idėjų žengiu į trečiuosius tinklalaidės metus ir žadu daugiau įvairesnių pokalbių. Kaip ir iki šiol, kas antras pokalbis bus prieinamas tik tinklalaidės rėmėjams Patreone ir Contribee, tad kviečiu jungtis, jei norisi daugiau turinio.
O dabar kviečiu klausyti pokalbio su Marina Pukeliene, kuri rugsėjo pradžioje tapo trijų vaikų mama. Mariną pokalbiui pakviečiau dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, jog ji dar praėjusių metų pradžioje man rašė siūlydama pakalbėti apie tai, kaip dviejų vaikų mamai sekėsi grįžti į darbus ir savo svajones derinti su prieraišios tėvystės principais, kurie jai pasirodė artimiausi auginant vaikus. Pamenu, tada taip ir neišdrįsau jos pakviesti pokalbiui, bet Marinos karjeros kelias ir temos, kuriomis ji domisi, atvedė iki projekto, kuriame beveik 3000 moterų, gimdžiusių Lietuvoje, dalinosi savo gimdymo patirtimi. Tai antroji priežastis, nes šį projektą seku nuo pat pradžių. Be to, ji tapo ir tinklalaidės rėmėja, tad turėjau galimybę su ja susipažinti ir išsiaiškinti, jog gyvename tame pačiame name ir netgi toje pačioje laiptinėje, todėl vieną dieną tiesiog išėjom į miškelį prie namų ir pasikalbėjome apie tai, kas rūpi abiems.
Marina dalinasi, kaip jai pavyko rasti kompromisą motinystės ir karjeros svajonių kelyje, apie stiprius virsmus gimus pirmagimei, kai teko susitaikyti su tuo, jog nepavyks visko sukontroliuoti, kaip galbūt iki tol dažnai gyvenime pavykdavo. Kalbėjome apie sąmoningumą laukiantis, planuojant gimdymą ir jau tapus mama. Apie stebuklingajį aukso viduriuką, kurį rasti savo pačių gyvenimuose galime tik patys, apie pasitikėjimą savimi ir kokia taisyklė jai padeda pernelyg neapsunkinti motinystės.
Taip pat pakalbėjome apie projektą „Mano gimdymas“, apie jo vertę ir tikslus, apie tai, kokį gimdymo patirčių Lietuvoje įspūdį leidžia susiformuoti ši apklausa. Mano nuomone, šis projektas tikrai labai svarbus ir reikšmingas, leidžiantis surinkti tiek daug svarbios informacijos apie tai, kaip moterys jaučiasi gimdydamos Lietuvoje. Labai norisi palinkėti, kad tie duomenys ne tik nugultų grafikuose, tačiau ir pasiektų žmones, kurie turi noro ir galią priimti reikiamus sprendimus, jog gimdyvių teisių situacija Lietuvoje gerėtų.
Kviečiu klausytis!
Gero klausymo ir iki susitikimo trečiajame „Kalba mamos“ sezone!
Nuotrauka „Asta Foto“
Linkėjimai, Marija

[S02E14] Ieva Juodelytė: kiekvieną dieną mokausi priimti netobulumą

Kviečiu paklaidžioti po motinystės netobulumus ir įkvėpimus su penkių vaikų mama, menininke, kūrėja Ieva Juodelyte. Ievos vardą pamatysite internete paieškoję „Mummymoon“, „Zebra I can see“, „Motula“ prekinių ženklų, kuriuos ji įkūrė. O šiandien ji savo širdį ir laisvą laiką, kiek jo gali turėti mama, per keliolika metų į pasaulį paskui save pasikvietusi dar ir 5 sielas, atiduoda projektui „Women Are Poems“, apie kurį plačiau čia dar pakalbėsime.
Kviesti pokalbiui nepažįstamą žmogų man kaskart yra nuotykis, kurio pabaigos nežinau. Pokalbis apie tai, ką reiškia būti mama, visada prašosi nuogo atvirumo. Čia jo išgirsite gana daug. Bent jau man taip atrodo.
Pradėję nuo Ievos profesinio kelio, jos projektų, atžingsniavom prie tobulybės siekio ir lūkesčių, dūžtančių į šukes. Kartais labai aštrias. Prie klausimo „o kas aš esu?“, prie pilnatvės jausmo ir atsakymų, kurių galbūt net neieškai, bet jie susiranda. Prie nuovargio, prie gyvenimo kasdienybėje su 5 vaikais, prie gimdymų ligoninėje ir namuose.
Išsipildymas, rutina, gimdymai, nuovargis, bendravimo su suaugusiais troškulys – tai penki Ievos raktažodžiais, kurių sulaukiau prieš pokalbį. Visus juos paliesime.
Kviečiu klausyti.
Linkėjimai,Marija

[S02E13] IŠTRAUKA Elena Landsbergytė-Bukauskienė: motinystė gali būti labai vieniš

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį galite rasti Contribee platformoje. Tai mano padėka rėmėjams – kas antras pokalbis lieka tik paramos platformose. Ačiū!
Kviečiu į pasivaikščiojimą su dviejų vaikų – Uršulės ir Jurgio – mama, vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidente, tinklaraščio „Ir vėl sloga“ autore Elena Landsbergyte-Bukauskiene.
Eleną pokalbiui pakviesti planavau jau anksčiau, jos vardas nugulė mano kalbinti planuojamų moterų sąraše, tačiau kai ji IG pasidalino savo mintimis apie motinystės vienišumą, supratau, kad noriu pakalbinti ją dabar pat.
Šis pokalbis apie motinystės pradžią, lūkesčius ir realybę, apie baimę kažkam pasiguosti, kai būna sunku, liūdna, kai nesupranti savęs. Ir aštriai smeigiantį jausmą, kad... gal net ir neturi, kam apie tai pasakyti? Draugai, kurie neturi vaikų, nesupranta, o vyrui pasakyti gėda. Nes juk esi stipri moteris.
Dar apie kaltę, kai, rodos, turi tik šokinėti iš laimės, nes, na, labai laukei šio vaikelio, svajojai apie jį, tad tikėjaisi, kad būsi be proto laiminga ir tik truputį pavargusi mama, bet gaunasi kažkaip beveik atvirkščiai. Tai kaip čia yra? Kaip sugaudyti galus šituose absoliučiai naujuose jausmuose?
Kai kurioms šis laikotarpis būna trumpesnis, kai kurioms – ilgesnis. Kai kurios jį sukandę dantis pralaukiame viską paslėpusios po sauskelnių ir skalbinių krūvomis, kai kurios išsigandę, neiškentę ir nesulaukę pagerėjimo ieškome pagalbos. Elena suprato, kad pasikalbėti neturi su kuo, todėl pradėjo lankyti psichoterapiją, kuri padėjo susidėlioti taškus ant „i“. Ir nebebijoti kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi.
Socialinė atskirtis, kurioje užstringa dalis mamų su mažais vaikais, turi daugybę veidų. Vienas iš jų – vienišumas, kuris kartais persmelkia kiekvieną eilinės dienos akimirką. Galėtum juk eiti, daryti, veikti, dalyvauti, susitikti. Galėtum, bet kartais nėra tam jėgų. O kartais ir noro. Nes didžiausias troškimas neretai, po visos tos dienos rūpesčio kitu, mažu žmogumi, yra tiesiog valandėlė ramybės ir tylos. Net jeigu niekam (nebent tik tuščiam pascrollinimui) nėra jėgų. Juk būna, ar ne?
O tada, hm, lyg ir mėgaujiesi ta ramybe, bet lyg ir ilgiesi draugų, šurmulio, viso to, kas būdavo smagaus anksčiau (be vaikų), galimybės užeiti kur nori negalvojant apie tai, kaip čia reikės užsitempti tą vežimą, prikrautą krūvooom daiktų. Lyg ir supranti, kad normalu, jog atsiradus vaikams gyvenimas pasikeičia, bet vis tiek kartais ilgiesi ankstesnio laiko, ankstesnės savęs. O tada pasižiūri į vaiko akis ir jauti kaltę dėl to ilgesio, nes juk tavo rankose tai, apie ką svajojai, ko taip laukei. Et...
Elena sako, kad reikia tai išgedėti. Nes niekada nebus taip, kaip anksčiau. O jūs gedit? Jei taip, tai žinokit, kad su tuo jausmu gyvenančių mamų tikrai yra daugiau.
Bet ateina diena, kai supranti, priimi, kad viskas su tuo yra gerai. Viskas su manimi yra gerai. Ir su visais tais jausmais, kurie iš pradžių gal net ir gąsdino.
Bet tai auginanti, stiprinanti patirtis, atverianti pačias giliausias ir slapčiausias mūsų kerteles ir padedanti dar geriau pažinti save. Jei tik leidžiamės tų pokyčių vedami. O pokytis dažniausiai juk nėra lengva.
„Svarbiausia – neišsigąsti savęs ir savo jausmų“, – sako Elena.
Kalbėkime, mamos. Apie viską.
Linkėjimai,Marija

[S02E12] Renata Cikanaitė: motinystėje nėra tobulybės stotelės

„Kaltės jausmas dingo, kai perėjau dvi labai skirtingas stadijas – viena, kai tarsi save saugai, o kita – kai visą save atiduodi, ištirpsti vaikuose. Tada suvoki, kad iš tikrųjų nėra kažkokios tobulybės stotelės, į kurią atvažiuosi. Visada bus kažkas netobulo tame motinystės kelyje“, – sako dviejų vaikų mama, tėvystės koučerė Renata Cikanaitė.
Ir vėl kviečiu jus į miško maudynes. Kalbame su Renata, kuri, prieš 20 metų išvykusi į Paryžių, visai neseniai grįžo su vyru ir dviem vaikais gyvenimą kurti Lietuvoje. Kažkada buvusi finansų vadovė, šiandien Renata yra pasinėrusi į tėvystės temas, dirba koučere ir organizuoja seminarus, dirbtuves tėvams ir konferencijas „Tėvai ryšyje“. Paklausta, kas labiausiai padeda lengviau praplaukti per įvairiausius tėvystės iššūkius, sako, kad būtent ryšys.
Klausiau Renatos apie darželius ir mokyklas Briuselyje, kur augo jos vaikai, kodėl nusprendė grįžti ir ar nebuvo baisu leistis į šį nuotykį. O paklaususi, kas nutiko, kad visas jos gyvenimas šiandien sukasi aplink tėvystės temas, buvau pakviesta sugrįžti į Renatos vaikystę ir jos patirtis.
Kalbėjome apie jautrumą ir jo keliamus iššūkius, apie mokėjimą priimti kitą, kitokį, apie tai, kas buvo sudėtingiausia motinystės pradžioje, ir kodėl visgi vaikai buvo didžiausia jos gyvenimo dovana. Išlaisvinusi, suteikusi progą išgyventi vaikystę iš naujo, padėjusi priimti save tokią, kokia yra – „ypatingai jautrią“, kaip sako pati Renata. Ir, žinoma, apie netobulumo prisijaukinimą.
Jei gali ir nori prisidėti, kviečiu prisijungti prie būrio Patreon ir Contribee rėmėjų, kurie taip pat turi galimybę girdėti papildomus pokalbius, ir būti uždaros FB grupės nariais.
Ačiū tiems, kurie finansiškai ir visaip kitaip remiate, kad klausote ir dalinatės.
Į pokalbį su Renata atėjau nešina knyga „Geros žinios apie blogą elgesį“. Už galimybę pradžiuginti pašnekoves tariu AČIŪ Vagos leidyklai.
Kalbėkime, mamos.
Linkėjimai,Marija

[S02E11] IŠTRAUKA Ieva Driukienė. Apie kinų kalbą, mokymą namuose, 4 vaikus ir žindymą

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę rėmėjai Contribee platformoje.
Man visada labai smalsu sužinoti, kokie žmonės slepiasi už įvairių iniciatyvų ir idėjų. Googlinu numerius, kurie man skambina, googlinu ir apie žmones. Nieko nepadarysi, esu smalsi ir man tai patinka. Tas smalsumas mane dažnai atveda į labai įdomias pažintis. Tokio smalsumo vedama vieną dieną nuklydau į tinklaraštį „Dirbu mama“ paskaityti apie pykčio protrūkius ir atradau labai įdomią, įvairių idėjų pilnas kišenes besinešiojančią moterį, Ievą Driukienę ir nusprendžiau ją pakalbinti.
Ieva yra 4 vaikų mama, kinų kalbos ir kultūros specialistė, minėto tinklaraščio autorė, kuris gyvuoja jau apie 10 metų, La Leche lygos žindymo vadovė, o nuo praėjusio rudens dar ir su vyriausiu sūnumi įžengusi į tikrai gana naują Lietuvoje mokymosi namuose lauką. Apie visa tai ir pasišnekučiavome.
Ievos pasidalinimuose aš išgirdau daug ramybės ir jau išgvildentų atsakymų per prabėgusius 12 motinystės metų. Ievos vaikams yra 12 m., 10 m., 3,5 m. ir 1,5 m. Klausant 3 ar daugiau vaikų turinčias mamų man neretai susidaro įspūdis, kad joms viskas jau tarsi sviestu patepta su tuo vaikų auginimu. Nors Ieva dalinasi, kad su kiekvienu vaiku vis dar būna naujų, niekad nepatirtų etapų ir iššūkių, tačiau laikui bėgant jausmų, emocijų, bendravimo lygmuo darosi vis lengvesnis ir lengvesnis.
Kviečiu klausyti! Man laikas su Ieva tikrai neprailgo, tikiuosi, kad bus įdomu ir jums.
Ačiū VAGOS leidyklai už knygas, kurias galiu dovanoti savo pašnekovėms. Ieva išsirinko Josh Shipp knygą „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“.
AČIŪ už paramą!
Visą šį pokalbį galės išgirsti tik Patreon ir Contribee rėmėjai.
 
00:06:32: Kinų kalba – netikėtas posūkis, tapęs gyvenimo keliu
00:26:51: namų mokymas. Kaip ir kodėl?
00:52:00: žindymo kelionė auginant 4 vaikus, La Leche lyga, žindymo privalumai
01:19:20: tapsmas mama – koks jis?

[S02E10] Indrė Mažeikienė: būtina „legalizuoti“ persileidimo temą

Šįkart girdėsit mus su Indre tekšint per balas, kažkurioje vietoje mane šnabždančią apie medžio kamienu šliaužiančią sraigę (jų tądien buvo tiek daug, kad kai kur vaikštant reikėjo atidžiai dėti kojas), paukščių čiulbesį, kuris buvo toks malonus ausiai, jog pagalvojau, kad norėčiau visus pokalbius nuo šiol įrašinėti vaikštinėjant gamtoje.
Taigi, apie ką gi tas mūsų pokalbis. 
Apie netikėtą Indrės „Čiubo“ kepuryčių verslo pradžią, pasibeldusią į duris draugės ranka, apie dar labiau netikėtą Menjero sindromą, dėl kurio ji kaltina perfekcionizmą studijų metais ir norą būti geresne už gerą.
Apie persileidimą ir kokią ryškią žymę jis paliko Indrės gyvenime: nepasitikėjimą savimi, savo kūnu, kuris nesugebėjo išnešioti ir užauginti gyvybės, nepilnavertiškumo, nesėkmės jausmą. Indrė, vienoje kišenėje besinešdama Menjero sindromą, kitoje – persileidimą, jautėsi tarsi „iškritusi iš kokybiškų žmonių kategorijos“.
Tada ji tarsi suprato, kad suaugusiųjų gyvenimas, nėra toks, koks atrodė. Niekas mums nepasakoja apie nesėkmes. Ir kad ne visada v i s k ą galima pasiekti. Niekas mūsų neruošia nesėkmėms. Štai, mokykloje mums pasakoja tik apie tai, kaip išvengti nepageidaujamo nėštumo. O ką daryti, jei visą gyvenimą svajoji apie vaikus, atsakingai jiems ruošiesi, bet nepavyksta jų turėti?
Indrės noras – kad į besilaukiančias moteris būtų žiūrima kaip į žmogų su istorija, su praeitimi, kuri gali turėti labai daug įtakos jos nėštumui. O ne tik kaip į kūdikį nešiojantį kūną. Svarbų tiek, kiek svarbus kūdikis. Ir kad moterys kalbėtų, dalintųsi, ieškotų pagalbos, nenumotų ranka į taip stipriai gyvenimą galintį sudrebintį dalyką kaip persileidimas.
Šiame pokalbyje manęs girdėsite nedaug, todėl ir čia nedaugžodžiausiu, neperpasakosiu Indrės istorijos, kuria ji taip giliai ir atvirai dalinosi. Kviečiu klausytis.
O norinčius paremti tinklalaidę kviečiu tą padaryti Patreon arba Contribee platformoje. Rėmėjus ir pašnekoves kviečiu prisijungti prie uždaros grupės Facebook‘e, kur bandome suburti bendruomenę. Apie naujus pokalbius tai pat greičiausiai sužinosite sekdami „Kalba mamos“ Instagram‘e ar Facebook‘e.
Jei turit idėjų, ką galėtume nuveikti drauge, parašykite man!
Linkėjimai,Marija

[S02E09] Eglė ir Lina. Ką reiškia lauktis ir gimdyti, kai aplink tiek nežinomybės?

Pokalbis su psichologe Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir dula Lina Gabrijolavičiene, kurio centre – nėštumas ir gimdymas pandemijos akivaizdoje.
Eglė yra psichologė, dviejų dukrų mama, studijos „Natūrali motinystė“ bendraįkūrėja. Ji dirba su tėvais motinystės ir tėvystės temose, kurias mato kaip labai auginančią, keičiančią, daug atveriančią patirtį. Taip pat rašo, veda seminarus, konsultuoja ir padeda tėvams augti auginant savo vaikus.
Lina yra dula, padedanti besiruošiantiems gimdymui ir tėvystėje ieškoti orientyrų individualių konsultacijų, grupių ar paskaitų metu. Domisi gimdymo teorija ir praktika, o kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga dalyvauja projekte, tyrinėjančiame, kaip Lietuvos moterys vertina savo patirtis gimdant.
Klausydami mūsų pašnekesio turėkit omeny, kad jis įrašytas dar sausio 1-ąją, tačiau net ir klausant jo po 4 mėnesių man visgi susidarė įspūdis, kad niekas, apie ką kalbėjome, nepasenę ir vis dar neiškritę iš konteksto – mes vis dar su kaukėmis, vis dar daug nerimo ir nežinios, o moterys ir toliau laukiasi, gimdo virusui šnopojant į nugaras.
Eglė ir Lina dalinasi, kaip pasikeitė jų – psichologės ir dulos – darbas pandemijos metu, kokių naujų patirčių, minčių tie pokyčiai atnešė. Mudvi su Egle įrašinėjant pokalbį buvome paskutinių dienų, savaičių laukime, abiem šis nėštumas buvo antras, tad pasidalinome, kuo jis kitoks ir kokių atspalvių jam suteikė pandemija, ribojimai, negalėjimas matytis su artimaisiais, nerimas dėl susirgimo ir, galų gale, pačio gimdymo laukimas.
Eglė ir Lina dirba su moterimis, jas konsultuoja, prisideda savo žiniomis ir patirtimi prie jų ramesnio laukimo, tad jų įžvalgos man atrodo tikrai vertingos ir aprėpiančios įvairias patirtis.
Lina palietė labai įdomų „geros mergaitės“ gimdyme aspektą ir dalinosi mintimis apie tai, kas suteikia mums saugumo, pasitikėjimo savo kūnu ir kaip išmokti jo klausyti, jį suprasti.
Pabaigoje išgirsite Eglės ir Linos patarimus apie tai, kas gali padėti laukti gimdymo ramiau, labiau pasitikint savimi.
Ačiū, kad klausot. Norintys paremti tinklalaidę, tą padaryti galite Patreon (https://www.patreon.com/kalbamamos) arba Contribee (https://contribee.com/kalbamamos)
 
Linkėjimai,
Marija