Pokalbis su fotografe, trejų metų berniuko mama, Juliana Murašova ir viena iš jos projekto apie moters kūną heroje, trijų vaikų mama Vilma Mamniashvili Schvili, apie tai, jog kiekvienas randas, siūlė, strija pasakoja savo istoriją.

Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą”, – sako Juliana.

Jau daugiau nei septynerius metus fotografe dirbanti Juliana dalijasi, kad nors ir anksčiau fotografuodavo šeimas, besilaukiančias moteris, kūdikius, tačiau pati tapusi mama į moters kūną pradėjo žiūrėti kiek kitaip. Kad ir koks stebuklingas būtų nėštumo laikas ir apskritai gyvybės atsiradimas, moters kūne dažnai tai palieka žymes: antsvorį, strijas, randus, pasikeitusią figūrą. Tai priimti, prie to priprasti ne visuomet lengva.

Kasdien ant kiekvieno kampo mus pasitinka reklamos, siūlančios panaikinti randus, greit ir lengvai numesti svorio, kuo greičiau sugrįžti į ankstesnes formas, „pasitaisyti“ krūtinę ir t.t. O kur dar visi klausimai apie tai, kiek priaugai kilogramų ir kiek iš jų „liko“. Lyg tai būtų svarbiausias su vaiko atėjimu į pasaulį susijęs klausimas...

Pačias įvairiausias patirtis Juliana išgirsta ir iš fotografuotis su šeimomis ar į kūdikio fotosesiją atvykusių moterų, kurios nori paslėpti tam tikras savo kūno vietas ar apskritai prašo jų nefotografuoti. Nes jaučiasi negražios. Juliana tada juokais klausia jų: „O kada jūs jau būsit sau graži? Kada galėsiu jus fotografuoti?“

Tokių pokalbių su moterimis ir asmeninės patirties paskatinta Juliana nusprendė pakviesti moteris nusifotografuoti ir papasakoti savo istorijas. Taip gimė projektas „Moters kūnas“, kuris Julianai atrodo kaip įvykdyta svarbiausia misija jos, kaip fotografės, karjeroje. Projekte dalyvavo 13 moterų, kurios pasidalino savo istorijomis. Visas jas galite rasti Julianos internetinėje svetainėje www.juliana.lt

Savo istorija pokalbio metu dalinasi ir Vilma, trijų vaikų mama. Jos istorijoje telpa patyčios jaunystėje dėl lieknumo ir profesionalaus sporto paliktos žymės kūne, natūralus gimdymas ir du cezariai, skyrybos, gimdymo patirtys 19-os ir 39-erių. Nors pirmą kartą išvydus iki tol lygią savo odą nusėtą mėlynomis strijomis verkė, šiandien Vilma tikina, kad yra laiminga, ir po rimtos širdies operacijos, kūno randai, pasikeitusi krūtinė jai atrodo kaip menkniekiai. „Svarbiausia, kad esu gyva, o krūtinė juk tam ir skirta – išmaitinti kūdikiui“, – sako ji.

Kviečiu klausyti.

O norinčius prisidėti prie tinklalaidės kviečiu užsukti į Patreon, kur jums priimtina suma galėsite paremti pokalbius ir išgirsti juos pirmieji.

Balčiausi linkėjimai tokią nuostabią žiemą!

Marija

Share | Download(Loading)

Play this podcast on Podbean App